Versta iš CNNcom:

Bebrai žudikai nusinešė tris gyvybes
Konstati Prantescu, Rumunija, 2008.03.27, Belcianuhu kaimas.

Šalia Belcianuhu kaimo pastatyta užtvanka praeitą savaitę nusinešė 3 žmonių gyvybes ir 17 šeimų paliko be pastogės. Bebrų užtvanką pralaužė pavasario potvynis kalnuose, išsiliejęs vanduo užtvindė kaimą, sukėlė purvo nuošliaužas ir visiškai sugriovė du namus. Kiti 15 namų yra pažeisti, juose gyventi negalima, nes paplauti jų pamatai. Žuvo vyras ir žmona V. ir K. Soniglaco, bei pas juos nakvojęs A. Krancoru. Manoma, kad žuvusieji buvo neblaivūs, todėl nespėjo išsigelbėti.

Pranešama, kad bebrų užtvanka griuvo dėl polaidžio vandens, po to, kai upelis visiškai užsitvenkė dėl užtvankoje įstrigusių šakų bei šiukšlių, o vandens lygis pakilo 1,5 metro aukščiau šio laikotarpio normos. Prasiveržęs vandens srautas paplovė kalvos šlaitą ir sukėlė žemės griūtį, pilnai sugriovusią namą, kuriame buvo aukos. Panašiai buvo sugriautas dar vienas namas, kiti namai nukentėjo tik truputį mažiau. Kaimo gyventojų vertinimu, bendras nuostolis siekia 17 milijonų eurų.

Bebrai veisiasi daugelyje Europos šalių, yra giminingi žiurkėms. Tai bendruomeniniai gyvūnai, gyvenantys vandenyje, pasižymi sugebėjimu statyti užtvankas iš medžių kamienų bei šakų. Dažniausiai bebrai nebūna agresyvūs, Europoje saugomi nuo žmonių, jų medžioklė uždrausta.

na dar pradekim rashyt kur kokia pele ar zhiurke uzhtrumpino laidus nugrauzhus ir sudege namas su aukomis ....

Na, ale šiaip ar anaip, visgi bebrai gavosi kalti dėl aukų. O ir naujiena iš Rumunijos. Štai taip vat.

Jeigu jau dedam viską apie bebrus, tai paskaitykit ir šitą.
"Žalioji Lietuva", 2005 m. Nr. 7 (233)

iš 8 puslapio.. (juokų puslapio)

----------------------------------------------------------------------------------

LABANORO BEBRAI

Gamtos mokslų daktaras
Vanius Pempelis

Savo pranešime aš konstatuosiu rimtais moksliniais tyrimais paremtus faktus, pateikdamas jums problemą, kuri jau kurį laiką yra akylai slepiama nuo plačiosios visuomenės ir akivaizdžiai ignoruojama Lietuvos zoologijos mokslo grandų. Tačiau Labanoro regioninio parko (Labanoro RP) darbuotojų bei mano paties atlikti tyrimai labai akivaizdžiai parodo tą problemą, kuri visu baisumu iškyla prieš nūdienos pempijos bei žmonijos civilizacijas. Ne, nors ir esu militaristas, šį kartą nekalbėsiu nei apie termobranduolinio karo grėsmę, nei apie vykstančius lokalius ginkluotus konfliktus, teroristus ar naujausius ginklus. Problema kur kas didesnė ir baisesnė, jos vardas - bebrai.

Netikėtas atradimas

1991 metais buvo pastebėtas staigus pempių kiekio mažėjimas Labanoro RP. Kituose šalies regionuose jų kiekis liko stabilus. Tyrimai parodė, jog pempių kiekio mažėjimo priežastis - kažkoks plėšrūnas, kuris per labai trumpą laiką beveik visiškai išnaikino Kanio raisto pempes. Detalūs ir ilgi tyrimai dabar jau leidžia teigti, jog to priežastis - bebrai. Įdomiausia, jog tie bebrai - tai ne mums įprasti mieli padarėliai, taikiai kremtantys medžio žievę. Neaišku kaip, tačiau evoliucija iškrėtė šiokį tokį pokštą, per itin trumpą laiką sukūrusi iš esmės visiškai naują rūšį, pasižyminčią unikalia kūno sandara, neįprasta elgsena, kur kas didesniu intelektu ir sudėtingesne socialine struktūra.

Vegetarai virto mėsėdžiais

XX a. antroje pusėje Labanoro bebrų visuomenėje įvyko demografinis sprogimas. Be abejo, kuo daugiau bebrų, tuo daugiau maisto jie suvartoja. Iš pradžių šie žvėreliai visiškai sunaikino Labanoro paupių ir apypelkių lapuotynus. Vėliau gyvūnai ėmėsi spygliuočių ir savo gyvenamoje aplinkoje sunaikino pušis, egles bei kadagius. Kadangi daugiau valgyti nebebuvo ko, prasidėjo masinis bebrų kritimas. Bet daliai buvo lemta išgyventi. Neaišku, kada godžios ir alkanos gyvūno akys nukrypo į tokį neįprastą ir anksčiau nevartotą maistą kaip paukštiena, bet faktas, jog tai atsitiko. Beje, vegetarų polinkis mėsai nėra toks jau retas reiškinys gamtoje, kaip gali pasirodyti. Jei skaitėte T. Ivanausko prisiminimus, jis užsimena, kaip avys valgė jo preparuotų gyvūnų skerdienas. Akivaizdu, jog toks reiškinys pastebimas, kai nepatenkinami organizmo energetiniai poreikiai. Taigi, toks bebrų potraukis pempėms yra visiškai logiškas ir pagrindžiamas moksliškai.

Bebro uodega skirta medžioklei

Kyla klausimas, kodėl būtent pempės? Atsakymą mums pavyko rasti gana nesunkiai: pempė yra santykinai gausus, pasižymintis neeiliniu rajumu bei smalsumu, tačiau labai kvailas paukštis. Puikiai reginčios pempės joks bebras nepagautų. Tačiau kiek pempė kvaila, tiek bebras gudrus. Tuo jis ir naudojasi. Vienas jų atsigula netoli pempių mitybos vietų bei užriečia uodegą. Kitas tiesiai po uodega pabarsto trupinių bei kirmėlaičių ir sprunka. Kirmėlaitės ima šliaužioti ir privilioja akylas bei godžias pempes. Kai pempė pasilenkia sulesti kirmėlaitės, bebras jai tvoja uodega. 95% atvejų toks smūgis paukšteliui būna letalus (beveik mirtinas – red. pastaba). Bet bebras, koks jis bebūtų alkanas, išsyk nepuola pempės valgyti - kantriai laukia. Netrukus kitos smalsios pempės eina (arba skrenda) pasižiūrėti, kas gi nutiko jų draugei. Bebrą jos iš kvailumo palaiko kelmu.

Valkataujančių šunų ir katinų siaubas

Pamačiusios gulinčią draugę jos leidžiasi išsiaiškinti, kas gi jai nutiko, ir tampa eilinėmis aukomis. Kiek mums pavyko užfiksuoti, vienos medžioklės metu bebras vidutiniškai sumedžioja 6-7 pempes. Pempių resursai, žinoma, irgi ėmė sparčiai sekti. Tačiau bebrai vėl pritaikė visai netikėtą praktiką: nukautų pempių kartais ateidavo paragauti lapės ir valkataujantys šunys bei katinai. Bebras - itin švarus gyvūnas, tad šie jo neužuosdavo. Kadangi bebras pempių laukdavo itin tyliai ir nesidairydavo ( vadovaudavosi tik klausa ), galingų jo uodegos smūgių aukomis kartais tapdavo ir mano jau minėti smaguriai. Tačiau toli gražu ne visada pavykdavo lapę ar šunį nudobti vienu smūgiu, o greitakojų aukų bebrai dažnai nepagaudavo. Natūralu, jog gamtinė atranka padarė taip, jog išgyveno stipriausi, turintys didžiausias uodegas, ilgiausias kojas ir aštriausius dantis bebrai. Apnaikinę pempes, jie tą pačią praktiką pritaikė lapių ir šunų medžioklei, tik vietoje jauko naudojo paukštieną.

Kardadantis bebras

Be abejo, toks mitybos keitimas negalėjo neatsiliepti bebro kūno struktūrai. Kapliai, kuriais bebras grauždavo medį, degradavo, užtat išsivystė įspūdingos iltys. Tai nedidelė naujovė, kadangi naujausi mokslo pasiekimai leidžia teigti, jog iškastinės kaukolės, anksčiau priskirtos kardadančiam tigrui, iš tiesų yra gigantiško Juros periodo bebro Castor megalodon. Skilvių turinio analizė parodė, jog šie pirmykščiai plėšrūnai mito raganosiais. Dar vienas įdomus pastebėjimas yra tai, jog sutrumpėjo gyvūno virškinamasis traktas, pasidarė nebereikalingas apendiksas. Buvo aptikti keli kritę „neobebrai“, kurių tyrimai parodė, jog neabejotina jų mirties priežastis - apendicitas.

Įdomūs stebėjimai

2002 metais prie Girutiškio ežero aptikti du negyvi, dalinai suvartoti vilkai, kurių kūnuose matėsi didelių (kur kas didesnių nei vilko) dantų žymės.

Žmogaus užpuolimai:

1994 metai, Labanoro regioninis parkas, Žukaučiznos kaimas. Nežinomas, veršiuko dydžio žvėris didžiuliais dantimis bei aštriais nagais klastingai iš nugaros užpuolė 23 m. pilietę (beje, studentę bebrologę) V.M. prie ežeriuko buvo pasilenkusi pasisemti kibirą vandens. Dėl mažos gyvūno patirties studentė atsipirko keliais įdrėskimais ir išgąsčiu.

1996 metai, žiema. Pagal apibūdinimą panašus žvėris klastingai atakavo po medžioklės besiilsinčių medžiotojų būrelį. Ryžtingų žvėries veiksmų dėka medžiotojai buvo išsklaidyti. Žvėris sulaužė tris šautuvus, pasičiupo apie 150 kg sveriantį medžiotojų nukautą kuilį ir dingo miško tankynėje. Žvėries medžiotojai neatpažino. Apie įvykį informuotos valstybinės jėgos struktūros kaip incidento priežastį įvardijo nesaikingą vietinio „samagono“ vartojimą.

1999 metai, Labanoro regioninis parkas, Januliškis. Panašus gyvūnas apie 6 kilometrus persekiojo dviračiu važiavusį vietinį biologą, kuris išvystė rekordinį 70 km/h greitį ir po ilgo persekiojimo nuo žvėries paspruko. Po pakartotinio užpuolimo 2004 metais tas pats biologas metė darbą LRP ir išsikėlė dirbti į laikinąją sostinę.

2003 metais, ilgakojis, didžiadantis ir į vėzdą panašia uodega gyvūnas, užpuolė pagiriotų VU Gamtos mokslų fakulteto absolventų grupelę. Po vieno jų ryžtingo pūstelėjimo vadinamuoju „peregaru" žvėriui į šnerves - šis krito negyvas (būtent šio nenaudėlio kaukolę bei letenas matėte). Kol kas tai vienintelis sėkmingai panaudotas ginklas.

Daugiausia (11) užpuolimų užfiksuota 2004 metais, bet dėl mažos gyvūno patirties bei įgudimo, kol kas apsieita be aukų.

Evakuacija

Neapsikentę vietos gyventojai tais pat metais surado vieną šių žvėrių buveinę ir prieš šias pabaisas organizavo baudžiamąją ekspediciją. Gyvūnai to laukė, tad išsivoliojo molyje. Įvyko mūšis, kulkos atšokdavo nuo moliu šarvuoto bebrų kailio. Nepadėjo ir šakės ar dalgiai. Įtūžę bebrai jau tos pat dienos pavakarę puolė gretimą kaimą ir pagrobė neįvardijamą kiekį mėsos produktų. Po savaitės gyventojai su visa manta kaimą apleido.
Taigi, šiuo metu Labanoro RP mes turime tris bebrų rūšis: galbūt išnykusį Castor fiber, mintantį medžio žieve, dar gana gausų, tačiau sparčiai nykstantį Castor vanellus, mintantį pempėmis, bei tarpstantį Castor vulpensis, puolantį žinduolius.
Kuris nors iš jūsų be abejo sėdėdamas prie tvenkinio matėte plušančius bebriukus ir mėtėte į juos akmenis. Be reikalo, nes viskas bus prisiminta, ir vargas jums tuomet.

Asha, žiauriai čia

O aš ir nežinojau apie šitą straipsnį, gal todėl, kad tuo metu buvo tik pati bebrų idėjos plitimo pradžia...

Bebrai...odnako (kaip pasakytų nesenos atminties baltas pūkuotas klaustukas)
Bet ...odnako ir regioninio parko moksliniai darbuotojai, evoliucionuojantys įdomia linkme...
Ashule, aš visą šitą mokslinę tautosaką neabejotinai dėčiau prie bebrų etnografijos ir dar su linksmai nuteikiančiu prierašu „baika“. O tai netolimos ateities kartos dar pagalvos, kad taip iš tikrųjų viskas ir nutiko Labanore

Gal nepastebėjai? gandai nuo baikų nelabai ir skiriasi..
Turiu dar, tik laiko nelabai..
Ateities kartos turės savo bebrus ir žyyyyyyymiai agresyvesnius...

Va dar.Tik nekrūpčiokit! Bebrai šalia mūsų



2000 10 20, "Liet.rytas"
Foto-nėra, reik ieškoti laikraštukų

Upinį bebrą vieni gerbia, kiti -- griebiasi pagalio. A.Ulevičiaus
nuotr.

Aštrių bebro dantų neatlaiko daugelis medžių. S.Kirvelos nuotr.

Indėnai bebrą laiko savo broliu, o lietuviai -- priešu

Karą vertina skeptiškai

Bebrų tyrinėtojas, Ekologijos instituto mokslininkas Alius Ulevičius
skeptiškai vertina Lietuvoje paskelbtą kryžiaus karą prieš bebrus.

Jo nuomone, bebrų nauda yra didesnė už jų daromą žalą, tad valstybė
turėtų atlyginti nuostolius ūkininkams bei kitiems nukentėjusiems nuo
bebrų.

Žvėrių apskaitos (juos skaičiuoja daugiausia medžiotojai) duomenimis,
per pastaruosius metus bebrų skaičius šalyje padidėjo pustrečio
tūkstančio ir dabar jų yra apie 32 tūkstančiai.

A.Ulevičiaus teigimu, iš tikrųjų bebrų yra gerokai daugiau, tačiau
nenorintys šių žvėrių medžioti medžiotojai jų skaičių sumažina.

"Pirmiausia reikėtų žinoti, kiek iš tikrųjų bebrų yra. Pasitelkę vietos
gamtininkus, teriologai suskaičiuotų tuos žvėris viename ar trijuose
rajonuose, tiktai tam reikia lėšų", -- sakė gamtos mokslų daktaras
A.Ulevičius.

Gamtosaugininkai nusileido

Anot ūkininkų, upelius bei griovius patvenkiantys bebrai pražudo dalį
pasėlių. Tą patį apie miškus sako miškininkai. "Be to, bebrai
nugraužia nemažai medžių", -- primena jie.

Melioratoriai priduria, jog bebrų patvankos gadina melioracijos
griovius. Ichtiologai pyksta, jog jos trukdo plaukti į nerštavietes
lašišinėms žuvims.

Daugelio nuomonė sutampa -- bebrus reikia naikinti, ir kuo sparčiau.

Paklususi šiems raginimams, Aplinkos ministerija šį pavasarį leido
ardyti bebravietes, medžioti bebrus mėnesiu anksčiau, nebenustato tam
limitų ir nereikalauja licencijų.

Šiam kryžiaus žygiui prieš bebrus (kuris jiems kol kas nelabai pakenkė
-- šiuos žvėris gaudo mažai kas, mat naudos iš to nedaug) prieštarauja
tiktai A.Ulevičius ir galbūt Gyvūnų globos draugija.

Lietuvos bebrus -- danams?

"Bebrų užtvankos -- tai natūralūs, valstybei nekainuojantys vandens
valymo įrenginiai, kuriuose vanduo apsivalo ir mechaniškai (teršalai
nusistovi), ir biologiškai (plaukiodami bebrai vandenį išmaišo bei įneša
į jį deguonies)", -- aiškino mokslininkas.

Šių užtvankų vandeniu pasipildo gruntinio vandens atsargos -- tai irgi
gerai.

"Šie tvenkinėliai nebūna dideli, taigi garuoja mažai. Be to, jie tveria
ne ilgiau kaip dešimtį metų. Po to juos išverčia potvynis arba žmogus,
ir užtvanka renčiama naujoje vietoje, o senoje lieka dumblas -- puiki
trąša", -- vardijo privalumus bebrų tyrėjas.

Šių žvėrių patvankos neretai pataiso melioratorių sudarkytą
kraštovaizdį.

"Danijoje, Anglijoje ištiesinti ne tik upeliai, bet ir didelės upės.
Vėliau danai ir anglai suprato padarę klaidą ir dabar ekskavatoriais
kasa upelių vingius.

Pastaruoju metu jie sumanė pirkti Vokietijoje bebrus, nes šie tą darbą
padaro geriau negu mechanizmai. Gal pirktų bebrų ir iš mūsų, bet,
matyt, biurokratinių kliūčių yra", -- svarstė A.Ulevičius.

Senoliai buvo protingesni

Žmonėms bebrų darbai nepatinka, tačiau gyvūnams -- priešingai.
"Medžiotojai pastebi, kad prie bebrų patvankų -- puikūs medžioklės
plotai: šios vietos pritraukia daug paukščių ir smulkių gyvūnų, o juos
atseka plėšrūnai", -- sakė mokslininkas.

A.Ulevičiaus nuomone, etiketę "žalingas" bebrui prilipdė menko proto
žmonės.

"Gamta sutvėrė bebrą tarsi tam, kad jis reguliuotų biologinę įvairovę.
Jai nuolat kenkiantis žmogus tai supranta ir todėl bebro nemėgsta.
Antai šie žvėrys kaltinami, kad jų patvankos kliudo žuvims, tačiau
pamirštama, kad žmonės surentė joms kur kas didesnes kliūtis", -- sakė
pašnekovas.

Jis priminė laikus, kai bebrų kailiai, sruogliai, mėsa Lietuvoje buvo
labai vertinami, o šiuos žvėris prižiūrintys bebrininkai, kurie bebrus
ne tik gaudė, bet ir saugojo, buvo gerbiami ne mažiau negu klebonai,
policininkai, paštininkai ir mokytojai.

Vėliau bebrai buvo išnaikinti, tačiau pokario metais profesoriaus Tado
Ivanausko iniciatyva kelios dešimtys jų atvežta iš Rusijos ir
Baltarusijos ir vėl prigijo Lietuvoje.

Lietuvės bebrenų nebenori

"Kas trukdo vėl grąžinti bebrams populiarumą? Kodėl lietuvės,
skirtingai negu vakarietės, nenori kailinių iš bebrų kailių, kodėl mūsų
restoranuose negausi patiekalo iš bebrienos, kodėl Trakų nacionaliniame
parke ar kitur nerengus užsieniečiams ekskursijų į bebrų pamėgtas
vietas?" -- klausė gamtos mokslų daktaras.

Betgi bebrai nugraužia medžius? "Apvyniokite vertingiausius
polietilenu, viela ar aptepkite dvokiančiu tepalu, ir jų nelies.

O tuos, kuriuos nugraužia, tegul atiduoda vietos gyventojams, ir visi
bus patenkinti", -- atsakė mokslininkas ir priminė, jog indėnai ne
veltui bebrą pavadino mažuoju savo broliu -- bebras į žmogų daug kuo
panašus.

"Žinoma, tiktai į protingą žmogų", -- pridūrė bebrų tyrėjas ir
prisipažino, jog prieš šį žvėrį, kuriuo žavisi nuo vaikystės, rankos
niekada nepakeltų.

Danai siūlymų atsisakė

Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vyriausiasis
specialistas Jonas Augustauskas informavo, jog danams ir kitiems
vakariečiams ne kartą siūlyta pirkti lietuviškų bebrų, tačiau šie
atsisakė.

"Vakariečiai neretai tik gražiai kalba, tačiau gamtos labui nei piršto
nepajudina. Kam turtingiems žmonėms tokie rūpesčiai -- urbanizuota
aplinka patogiau", -- sakė J.Augustauskas.

Jo nuomone, bebrų Lietuvoje kai kuriose vietose turėtų būti gerokai
mažiau.

* * *

2002 05 03, “Liet.rytas”

Taikaus žvėries antpuolis prieš žmogų -- sunki mįslė gamtininkams

Keistenybė pūpsojo kieme

Žvilgtelėjusi ankstyvą rytą pro savo namo langą, 78 metų Kupiškio rajono
Druskių kaimo gyventoja Janina Senvaitytė pastebėjo, jog kažkas keistas
pūpso sodybos kieme. Moteris nutarė nueiti arčiau. Dėl viso pikto
pasiėmė lazdą.

"Kai iki bebro liko keli žingsniai, jis staiga atsigręžė ir puolė", --
aiškino J.Senvaitytė. Žvėris įsikibo į kojas, paskui į ranką, šoną.

J.Senvaitytė pradėjo tvatinti bebro galvą lazda, ir šis kandžiotis
nustojo. Ji šiaip taip pasiekė trobą ir iškvietė greitąją pagalbą.
Kupiškio ligoninės medikai moteriai susiuvo net 22 žaizdas.

Moteris žvėries nekaltina

Druskių kaimo vyrai bebrą aptiko jau prie kitos sodybos. Pamatęs
automobilį, žvėris, pasak vyrų, šoko ant jo ir pateko po ratais.

Kaimiečiai tikina, jog bebras svėrė net 40 kilogramų. Ištyrę jo
smegenis, veterinarijos specialistai pasiutligės nenustatė.

J.Senvaitytei bebras ne naujiena -- šių gyvūnų netrūksta Aluočio
upelyje, kuris srovena pro moters sodybą. "Tačiau vos pamatę
besiartinant, bebrai puldavo į vandenį", -- prisiminė moteris.

Anot jos, žmonės kalti, kad gamtoje jau viskas maišosi ir žvėrys vietos
neberanda. "Matyt, brakonieriai tą bebrą išgąsdino, elektra žvejodami
apsvaigino, todėl vargšas ir prarado nuovoką", -- svarstė moteris.

Senas, pavargęs ir piktas

"Sunku patikėti", -- stebėjosi bebrų tyrėjas gamtos mokslų daktaras
Alius Ulevičius. Atvejų, jog šie žvėrys pirmieji pultų žmogų, ligi šiol
jis nežinojo.

"Tiesa, skaičiau, jog kadaise autobusu važiuojantys žmonės išvydo bebrą
viduryje kelio. Sustojo. Vairuotojas pajudino žvėrį, kad šis nueitų į
šalį, ir šis grybštelėjo jam koją.

Bet tai -- gynyba, o ne puolimas", -- pasakojo šalies Teriologų
draugijos vadovas A.Ulevičius.

Mokslininką stebina ir įspūdingas "kupiškietiško" bebro svoris.
Paprastai šie žvėrys sveria 20-25 kilogramus, 30 kilogramų -- retenybė.

"Tai buvo jau senas žvėris, gentainių išvarytas iš bebravietės, todėl
piktas. O jei buvo užspeistas, tai ir gynėsi", -- svarstė tyrėjas ir
pridūrė netikįs, jog bebras puolė pirmasis.

Priviso pernelyg daug

Naujiena šis atsitikimas ir biologui Eugenijui Tijušui. "Esu
sumedžiojęs ir sugavęs ne mažiau kaip šimtą bebrų, kai kurie spąstuose
buvo gyvi, tačiau nė karto net nebandė pulti", -- sakė E.Tijušas.

Kai kurie medžiotojai jam pasakoję, jog šuns užspeistas bebras gali
gintis. Sykį šuns genamas šis žvėris dantimis įsikirto į medžiotojo
koją, mat šis stovėjo ant tako.

Pastaraisiais metais bebrų Lietuvoje sparčiai daugėja ir šiuo metu yra
apie 50--70 tūkstančių. Specialistų nuomone, tai gerokai per daug mūsų
nedidelėje šalyje.

Bebrai patvenkia griovius ir upelius, ir vandens užlietuose plotuose
išdžiūsta dalis miškų, žūva pasėliai. Be to, šie žvėrys nugraužia
nemažai medžių.

Bebrų patvankos gadina melioracijos griovius, upėse ir upeliuose trukdo
plaukti į nerštavietes lašišinėms žuvims.

Aplinkos ministerija leido ardyti bebravietes, medžioti bebrus mėnesiu
anksčiau negu ligi tol, nebenustato tam limitų ir nereikalauja
licencijų.

Naudos daugiau negu žalos

A.Ulevičiaus nuomone, bebrų nauda yra didesnė už jų daromą žalą. Jų
užtvankos -- tai tarsi natūralūs, valstybei nekainuojantys vandens
valymo įrenginiai.

Šios patvankos pataiso melioratorių sudarkytą kraštovaizdį, tampa
oazėmis, kur įsikuria daug gyvūnų.

Danai ir anglai, ištiesinę upelius, vėliau suprato klydę ir ėmė
ekskavatoriais kasti jų vingius. Vėliau jie nusipirko Vokietijoje
bebrų, mat šie tą darbą padaro geriau negu mechanizmai.

Tai gal ir mes galėtume parduoti savo bebrų? Aplinkos ministerijos
specialistai tvirtino ne kartą siūlę vakariečiams lietuviškų bebrų, bet
jie atsisakė.

Bebrus gynė bebrininkai

Senovės Lietuvoje bebrų buvo dar daugiau negu dabar, tačiau žmonės su
jais sugyveno gražiuoju. Iš jų net vertėsi -- bebrų kailiai, sruogliai
bei mėsa buvo vertinami ir Lietuvoje, ir vežami į kitas šalis.

Šiuos žvėris gaudė ir nuo brakonierių saugojo bebrininkai.

Vėliau bebrai buvo išnaikinti, tačiau pokario metais profesoriaus Tado
Ivanausko iniciatyva kelios dešimtys jų atvežta iš Rusijos ir
Baltarusijos. Netrukus bebrai sėkmingai reaklimatizavosi ir vėl
paplito.

Amerikos indėnai bebrą laikė mažuoju savo broliu ir garbino jį. Turbūt
ne vienas esame skaitę Pilkosios pelėdos "Apleistos trobelės
pasakojimus", kur aprašomas prijaukintų bebrų gyvenimas. Šie žvėrys
trobelės šeimininką lankė daug metų.

Tačiau dabar kiti laikai -- piktesni ne tik žmonės, bet ir gyvūnai.
"Kai jų prisiveisia per daug, konfliktai galimi. Bet vis tiek manau,
jog tas žvėris buvo nesveikas", -- tikino bebrų tyrėjas A.Ulevičius.