|
Vatradau tokį dialogą su Lietuviais gyvenančiais JAV siūlau ir Jums pasiskaityti
Koks įspūdis apie Lietuvą apsilankius čia po ketverių metų?
Diana (toliau – D.): Dar vargingai atrodo. Dar nėra Lietuva lygi Europos Sąjungai. Gal parduotuvės į gerąją pusę pasikeitė.
Egidijus (toliau - E.): Tie prekybos centrai tikrai gerai atrodo.
D.: Aukštas lygis. Ir Amerikoje tokių nepamatysi.
E.: Ir prekės kitokios. Diana Amerikoje batų nerado kokių norėjo, o čia rado.
D.: Na ten irgi yra gerų prekių, ne tik kinų gamybos.
Ar pastebėjote kainų skirtumus?
D.: Maistas Lietuvoje brangus.
G.: Vaikų žaislai labai brangūs.
D.: Pas mus „barbės“ geros kainuoja 15 – 20 dolerių, o čia 120 – 140 litų. Ir pasirinkimas tų žaislų mažesnis.
O paslaugų kainos? Gal kirpotės ar medicininėms paslaugomis naudojotės?
E.: Taisėmės dantis. Čia pigiau.
D.: Čia 40 litų už plomba, o ten – 70 dolerių.
E.: Kokybė gal panaši. Tik čia Lietuvoje pats kabinetas toks nepatrauklus. Įrankiai tokie pat. Bet sienos nesutvarkytos, baldai praplyšę... Bet kokybė gera.
D.: Nežinau ar čia tik sutapimas. Amerikoje gydytojas pasakė, kad tą dantį jau reikia mauti ir tai kainuos 500 dolerių. O čia grįžus užplombavo už 40 litų. Amerikoje man pasakė, kad to danties nebeapsimoka taisyti.
E.: Juk tą dantį bet kada spėsi ištraukti.
Prisiminkite koks buvo tas pirmas įspūdis atskridus į Čikagą?
E.: Baisus įspūdis. Pasiklydom pirmą dieną, mašina „juodžiai“ sudaužė. Šaligatvių nėra. Visiškai kitoks gyvenimas. Parduotuvės irgi kitokios. Didelis pasikeitimas. O dabar atrodo, kad viskas taip ir turi būti.
D.: Priemiesčiai nepritaikyti gyvenimui be mašinos.
E.: Nei pėsčiųjų, nei dviračių takų. Jeigu nori, tai prisitvirtink dviratį prie mašinos, nuvažiuok į specialią vietą, ten pasivažinėk ir vėl atgal mašina.
D.: Mašinos neturint, visai neįmanoma. Atsimenu ėjom į parduotuvę pėsčiomis už kelių kilometrų. Grįžtam su maišais, pravažiuojančios mašinos pypina.
E.: Galvojo kas čia per aborigenai ar indėnai kokie? (juokiasi – aut. past.)
D.: Tik vieną kartą šitaip į tą parduotuvę ėjau. Nes pamačiau, kad nepanešu aš tų maišų.
O kokias viltis vežėtės? Kiek jos išsipildė?
E.: Aš jau buvau buvęs Ispanijoje, Vokietijoje mašinas pirkdavau. Žinojau, kad reikės daug dirbti. Netikėjome tomis kalbomis, kad doleriai ant medžių auga, lemputę pakeisi ir gausi 10 ar 20 dolerių... Dirbti nereikės, tik pinigus skaičiuoti. Bet aš galvojau, kad reikės dirbti. Visur reikia. Bet, aišku, kad kažko kitaip tikėjomės. Tačiau kai nuvažiuoji, adaptuojiesi ir žiūri pagal situaciją.
D.: Niekas nieko neatneš ir nepaduos. Nei tu nuvažiuosi pas mamą bulvių pasikasti, nei kažkas padės.
E.: Pats savo gyvenimo kalvis.
Kodėl pasirinkote būtent Čikagą?
E.: Draugai ten jau gyveno. Be draugų, be pažįstamų, be užnugario – visai būtų ne kas.
D.: Reikia, kad kažkas patartų kur ką pirkti, kur eiti, ką daryti. Atsimenu, kai atvažiavome ten visas maistas toks neskanus atrodė.
E.: Kas pigu – tas ir neskanu.
D.: Iš Lietuvos atvažiavus ten viskas labai labai brangu atrodė.
E.: Tada dar doleris kainavo daugiau nei keturis litus...
D.: Eidavome apsipirkti į vokiečių „ALDI“, į „meksikonų“ parduotuves, nes ten pigiausia.
E.: Per tą laiką Amerikoje viskas pabrango: maistas, benzinas. O užmokestis už darbą nepasikeitė. Kas kaldavo lenteles, darydavo stogus, statydavo namus – gauna tiek pat. Gal tie kas gauna valandinį atlyginimą pajuto nežymų užmokesčio padidėjimą.
D.: Maisto produktai brangūs, ypač mėsa.
E.: Pradžioje važiuodavome į skerdyklą. Pirkdavome kiaulieną. Dabar persikėlėme toli gyventi, tai nebenuvažiuojame ten.
D.: Įėjus į parduotuvę žiūri ką gali sau leisti ir ko nelabai.
E.: Ne ko nori, o ką gali. Tiesa, daržovės ir vaisiai gan pigūs.
D.: Stengiamės pirkti vadinamuosius „organic“ produktus. Šiek tiek brangiau, bet sveikiau.
Sakote važiavote ten kur turėjote draugų. O kaip su tais stereotipais, jog lietuvis lietuviui pasiruošęs akį iškirsti?
E.: Priklauso nuo žmogaus. Kai kurie padeda, o kitas padėdamas galvoja kaip tave apgauti.
D.: Labai jaučiasi ta konkurencija tarp lietuvių.
E.: Lenktynės.
D.: Kuo mažiau susiduri su lietuviais – tuo geriau.
E.: Yra ir gerų.
D.: Turime savo draugų, o į tas visas intrigas nesinori veltis.
E.: Jei koks nors koncertas, tai visi vieni kitus nužiūrinėja – kaip apsirengęs, su kokia mašina atvažiavai. Nuėjus į amerikiečių kokį pobūvį, niekas nekreips dėmesio.
D.: Tarp lietuvių negali atsipalaiduoti.
E.: Tokia įtampa vyrauja. Ar nueisi į lietuvių restoraną, ar kokį vakarėlį, koncertą – visi nužiūri nuo kojų iki galvos. Ir aš žiūriu, jei kokia jauna graži mergina eina.
D.: Lietuvaitės išsiskiria.
E.: Jei mieste kur pamatai, tai iškart aišku, kad ne vietinė, nes kitaip apsirengusi, kitokia eisena. Jei ne lietuvė, tai lenkė ar šiaip iš tos pusės. Moterys ir plaukus pasidažo ir makiažas. O amerikonka... Kaip su šlepetėmis namuose vaikšto, taip ir į parduotuvę ateis.
D.: Su pižama ar naktiniais eina į parduotuvę.
E.: Laisvi žmonės.
D.: Mes jau patys tai po truputį perimame. Mano dukros pyksta ant manęs: „Mama, kodėl mes visą laiką turime būti pasitempusios? Kodėl tu visad tokia?“ Atsakau, kad aš visą laiką tokia būsiu, nes esu iš tokios šalies.
Deimantė ir Gabrielė
Nuotr. iš asmeninio Butkų albumo
Jūsų dukroms sunku išlaikyti lietuvių kalbą? Kaip tai skatinate?
D.: Stengiamės.
E.: Namuose didžiausios muštynės dėl to vyksta.
D.: Sako: „Mama, ką tu čia pasakoji?“ O mes tik ir kalame į galvą, kad net nebandytų šnekėti angliškai namuose.
E.: Kai negirdime visą laiką tarpusavyje jos šnekasi angliškai.
D.: Joms labai sunku, nes visi aplinkui kalba angliškai, mokykloje anglų kalba, draugai kalba angliškai.
E.: Manau, kad šita kelionė tuo požiūriu bus labai naudinga. Pamatė, kad anglų kalbos čia niekam nereikia.
D.: Kai atskridome ir važiavome iš oro uosto didžioji dukra kažką dar burbėjo sau angliškai, bet purtėsi, nes neva niekas čia manęs nesupranta.
E.: Pati nervuojosi ir kartojo: „Whatever, whatever...“ Mato, kad niekas nesupranta ir nekreipia dėmesio.
D.: Ir Lietuvoje net tarpusavyje visai nebekalba angliškai. Greitai persilaužė.
E.: Nė vieno karto neteko pabarti.
D.: Amerikoje važiuojame į lietuviškas mišias.
E.: Daug kas iš lietuvių važiuoja į lietuviškas parapijas.
D.: Bet kitiems visai nerūpi ar vaikais kalba lietuviškai ar ne, nesvarbu į kokią bažnyčią važiuoti.
E.: Ne visiems rūpi lietuviškumą išlaikyti. Vaikai kalba angliškai ir jie dėmesio nekreipia, kaip tik džiaugiasi. Mes savo dukrą pradžioje vežiojome į lituanistinę mokyklą, bet dabar nebevežame, nes labai toli, o ir taip jos pavargsta nuo tų mokslų.
Nors kai išvažiavome iš Lietuvos Deimantė buvo vyresnė, bet šiaip su lietuvių kalba šiek tiek geriau sekasi Gabrielei, ji tokia gabesnė. Ji ir vyresnę seserį paauklėja, kad kalbėtų lietuviškai.
Išvykdami mokėjote angliškai?
E.: Aš mokykloje mokiausi vokiečių, o Diana – prancūzų kalbos. Nuvažiavome visiškai nė žodžio angliškai nemokėdami.
Bet juk lošdami „žalią kortą“ tikėjotės laimėti?
E.: Negalvojome, kad laimėsime. Tuomet dar nebuvo pildoma internetu. Vienas draugas buvo išvykęs į Ameriką, atsiuntė tą loterijos formą. Mes visas būrys pasidarėme kopijas ir užpildėme.
D.: Nesiruošėme niekur važiuoti.
E.: Nesitikėjome. Nežinojome kas ta „žalia korta“, galvojome gal pinigų gausim kaip paprastoje loterijoje. Bet dabar nebepatarčiau kitiems lošti, nebent jauniems žmonėms, iki 25 metų, neturintiems šeimos.
D.: Ten nuvykus reikia mokytis, studijuoti. O taip kaip mes su vaikais...
Antrą kartą to paties nebekartotumėte?
E.: Ne. Nebent būčiau senesnis, kai jau vaikai išauginti.
Išskyrus kalbos barjerą, kas pradžioje buvo sunkiausia?
E.: Išlaikyti šeimą, įsikabinti. Diana namuose būdavo.
D.: Man tas ir buvo sunkiausia, kad kaip kalėjime, nei kur išeisi, nei ką, nes turėjome tik vieną mašiną. Tą pačią vasara Deimantė prasikėlė kaktą, reikia vaiką į polikliniką nuvežti, ieškai kas gali.
E.: Tarsi išmaldos prašytum. O dar kalbos nemoki.
Vaikai juk irgi nemokėjo angliškai? Kaip joms sekėsi integruotis?
E.: Gabrielė dar porą metų buvo namuose. O Deimantė tais pačiais metais rudenį išėjo į pirmą klasę.
D.: Įsodinau ją į autobusą ir viskas. Jai jokių sunkumų nebuvo, nors beveik kalbos nemokėjo, tik kiek buvo pramokusi per kelis mėnesius.
Sakote, kad antrą kartą nebevažiuotumėte, o minčių apie gyvenimą Lietuvoje turite?
E.: Dažnai.
D.: Norime grįžti, bet šaknis jau ten įleidome.
E.: Kuriamės kuriamės, o grįžus reiktų vėl viską nuo pradžių pradėti ir vaikams būtų sunku. Paskui gal jau nebebus reikalo grįžti. Dabar reikėtų grįžti, bet nėra galimybių, o vėliau gal bus galimybių, bet nebebus noro.
D.: Vien dėl vaikų būtų sunku.
E.: Gal padarys bevizį režimą, tada galės artimieji mus aplankyti, nes dabar esame visai vieni. Tik patys galime atskristi į Lietuvą. Mūsų tėvai norėtų, kad mes Lietuvoje būtume, bet negalime aukotis dėl jų. Galbūt būtume neišlošę tos „žalios kortos“ ir ačiū Dievui būtų dar geriau buvę.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
Dar (mano konkreciai) 1-2% mokescio kredito kompanija moka uz apyvarta.Gyvenk ir zvenk 
Kiek ten man procenta kilnoja,8 ar 28 man nerupi.Skola - spastai.Cia kaip "Teve musu" reikia zinoti.Nors tavo minetu faktu aisku neneigiu.Man irgi buvo panasiai atsitike.Na musa per kreditine istorija,noresi kredito kokiam daiktui nusipirkti - brangu bus.Bet aksioma ta,kad imti kredita is korteles -monkes biznis.Net jeigu procentas neblogas,ten mineti 8 ar (buna) 5.Tai tereiskia kad plius prie metines palukanu normos(4-6%).Na jeigu atsakai uz savo veiksmus tai pagalvok 3k pries pirkdamas brangu daikta ar jo nesama nauda padengs tuos procentus.Mano kreditkorte bruka kredita kaip pasamdyta:susnis laisku su cekiais metu siuksliadezen kas savaite.