Tractor, jis toli jis Niujorke, jo aš nepavydžiu, o jaučiu gal net neskaito lietuviškai. LAbai daug čia tų senosios, antros ar trečios lietuvių. Tai iš lietuvio telikę tik prisiminimas ir pavadinimas.
Šitas solidus dėdė, galėčiau nuotrauką įmesti, bet kažkaip neetiška...

Šiandien nereikia nieko įtikinėti, kad Jungtinių Amerikos Valstijų imigracinė sistema neveikia. Bent jau veikia ne taip, kaip turėtų. Todėl keliamas klausimas - kaip įmanoma ją pataisyti? Ir paklausti kol kas yra lengviau, negu atsakyti. Šiuo metu Jungtinių Valstijų teritorijoje gyvena apie 11-12 milijonų asmenų, patekusių į šalį nelegaliai, neturinčių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Kasdien kontrabandininkai - nusikaltėliai, kurie pelnosi iš nelegalių imigrantų gabenimo - nors ir susilaukdami negatyvaus visuomenės įvertinimo, per sieną gabena naujus žmones. Nuo 1998 metų iki 2003-iųjų apie du tūkstančiai žmonių žuvo bandydami kirsti pietinę Amerikos sieną, o dar apie 400 jų miršta kasmet mėgindami patekti į JAV.

Jungtinėms Valstijoms yra būtina esminė imigracinė reforma, kuri imigracijos procesą paverstų saugiu, tvarkingu ir teisėtu. Tokia reforma privalo turėti šiuos bruožus:

1. Nuolatinio gyventojo statusas visiems šiuo metu JAV esantiems nelegaliems imigrantams.
2. Nauja laikinų darbuotojų programa, suteikianti joje dalyvaujantiems asmenims visas juridines teises ir sienos kirtimo galimybę.
3. Sumažinti biurokratinių ir dokumentacijos barjerų kiekį imigrantų šeimos nariams ir leisti šeimoms susijungti per kuo trumpesnį laikotarpį.

Kongresas gali toliau sau kurti ir priimti griežčiausius įstatymus, tokus kaip HR įstatymas 4437 (sienų apsaugos, kovos su terorizmu ir nelegalios imigracijos kontrolės aktas, priimtas 2005 metais), dar žinomas kaip Sensenbrenner bill, tačiau tai nė per nago juodymą nepridės saugumo Jungtinėms Valstijoms. Tokie griežti įstatymai tik pablogins padėtį tiems imigrantams, kurie sunkiai dirba, bet negauna jokių garantijų, privers dar daugiau žmonių rizikuoti savo sveikata ir gyvybe bandant nelegaliais keliais patekti į JAV teritoriją.

Arba Kongresas gali pradėti rimtą diskusiją ir priimti į realią situaciją orientuotą imigracinę ir pasienio apsaugos reformą, kuri garantuotų, jog JAV išliks imigrantų valstybe dar ilgus dešimtmečius kaip ir prieš tai.

Antanas Nedzinskas: keistuolis, kvailelis ar išsilavinęs estrados mėgėjas ir atlikėjas?


Tuo laiku, kai visa Lietuva svaigsta nuo visokių realybės šou ir panašių TV projektų, kuriuose gaminamos „žvaigždės“, Amerikos lietuvius aplankė vienos iš tokių laidų herojus, turintis net savo fanų klubą, realybės šou „Dangus“ dalyvis 26-erių Antanas Nedzinskas. Vaikinas, Lietuvoje vadinamas keistuoliu dzūku, atrodo, nebuvo vienadienė TV žvaigždė - net ir praėjus daugiau nei dvejiems metams po minėto realybės šou, savo populiarumo neprarado. Daugumoje straipsnių komentarų, kuriuos galime rasti internete, Antanas ne tik garbinamas, jam prisipažįstama meilėje, bet vadinamas ir keistuoliu, ir juokdariu, ir net... kvaileliu.

O koks jis iš tiesų? Tai nuspręsti paliksime jums.


Iš oro uosto - tiesiai į „AL“ redakciją

Kai praėjusių metų pabaigoje Antanas Nedzinskas, atvykęs su Amerikos lietuviais sutikti Naujuosius metus bei koncertuoti Čikagos ir apylinkių lietuviams, tiesiai iš oro uosto įžengė į mūsų redakciją ir pradėjome su juo kalbėtis, tiesą pasakius, iš anksto susidaryta nuomonė apie jį pamažu keitėsi... Lietuvos žiniasklaidos jam klijuojama juokdario etiketė nublanko, o jos vietą užėmė išsilavinusio, lietuviškos estrados mylėtojo bei atlikėjo, o taip pat - linksmo, nors gal šiek tiek ir keistų pažiūrų žmogaus įvaizdis.

Antanas papasakojo, kad gimė ir užaugo Alytuje, baigęs mokyklą įstojo į Vilniaus universitetą, kur įgijo bakalauro diplomą bibliotekininkystės ir informacijos srityje, o magistro diplomą gavo ryšių su visuomene srityje.

Studijų metais vaikinas sudarė tolimo savo giminaičio gamtininko Vytauto Nedzinsko straipsnių duomenų bazę, o vėliau parašė knygą „Vytauto Nedzinsko pašaukimas“. Už savo darbą Antanas buvo apdovanotas Vytauto Nedzinsko vardo premija.

2005 m. Antanas dalyvavo jo gyvenimą iš esmės pakeitusiame lietuviškame realybės šou „Dangus“. Šio projekto metu jis atsiskleidė kaip savitą humoro jausmą turintis atlikėjas. „Dangietis“ jau išleido kompaktines plokšteles „Antanas – fontanas“, „Antanas – šampanas“, o į Ameriką atsivežė ką tik iš įrašų studijos sutiktą naują trečiąjį kompaktą „Antanas – gurmanas“.


Debiutas – per brolio vestuves

- Antanai, tapai garsus realybės šou „Dangus“ dėka. O kada supratai, kad gali neblogai dainuoti?

- Daug kas nustebo, kai sudalyvavau realybės šou „Dangus“. Šiame šou buvo nuostata, kad neverta vaikytis reitingų, bet reikia parodyti, kad daryti meną yra sunkus darbas. Į šį televizijos projektą papuoliau 2005 m. rudenį. O pats pirmasis mano debiutas buvo 2000 metais per brolio vestuves, kai mano tėvai ir giminės sužinojo, kad moku gražiai dainuoti (juokiasi).


- Nesi baigęs jokios muzikos mokyklos, tai iš kur atėjo Tavo meilė muzikai?

- Esu savamokslis. Kai klausausi patinkančios muzikos, bandau kažką ir pats dainuoti. Jau seniai kolekcionuoju lietuviškos estrados muzikinius įrašus visose laikmenose – plokštelėse, kasetėse, viniluose, kompaktuose. Vaikštau po „blusų“ turgus ir perku plokšteles, persirašau į kompiuterį ir taip turiu visą lietuviškos estrados duomenų bazę. Mano kolekcija nėra pati vertingiausia, bet joje yra vertingų tarpukario lietuviškos estrados atlikėjų Šabaniausko, Dolskio, Graužinio dainų įrašų. Lietuviška estrada išpopuliarėjo praeito amžiaus penktajame dešimtmetyje, jos pradininkai buvo Petrauskas, Noreika, Kaniava ir kiti. Jie pradėjo savo karjerą nuo estradinių dainų ir tik vėliau perėjo prie rimtesnės muzikos...

Aš užaugau su tomis dainomis, nes mano tėvai jas dainuodavo švenčių metu. Gaila, bet dabar žmonės nebedainuoja, nebelabai moka patys linksmintis - pasileidžia „magą“, kuris turi juos linksminti...

***

Antanas be galo ir be krašto gali pasakoti apie savo muzikos kolekciją, vardinti dainų pavadinimus, atlikėjų pavardes, estradinių ansamblių pavadinimus. Beje, šeštadieniais 1 val. popiet (Lietuvos laiku) radijo stotyje „Lietus“ Antanas kartu su Arūnu Valinsku veda muzikinę laidą „Dainos, šokiai, estrada“, kurioje nagrinėjamos lietuviškos dainos.

Tačiau mėginame tęsti pokalbį, jį kreipdami link paties Antano kūrybos.


“Gyvenu laisvo menininko gyvenimą”

- Į Čikagą atsivežei ką tik išleistą savo kompaktinę plokštelę „Antanas – gurmanas“, bet ir dvi knygas: minėtą „Vytauto Nedzinsko pašaukimas“ bei Tavo mamos poezijos knygelę. Tai Tavo mama - poetė?

- Nors mano mama fizikė, tačiau širdyje yra lyrikė. Mes kartu leidžiame jos poezijos knygeles, kurios gana populiarios. Į naujos knygos pristatymus susirenka labai daug žmonių, jie organizuojami Alytaus miesto teatre, nes bibliotekose neužtenka vietos... Dabar maketuoju jau ketvirtą jos poezijos knygelę.


- Dauguma tokių realybės šou kaip „Dangus“ dalyvių išėję iš šou tarsi prapuola, nieko apie juos nebegirdėti. Tu - vienas iš nedaugelio, sugebėjusių pasinaudoti televizijos duota galimybe išpopuliarėti.

- Televizija gali labai greitai iškelti žmones, padaryti juos „žvaigždutėmis“, bet jei apie juos kokį pusmetį niekas nebegirdi, jie pamirštami... Lietuvoje labai intensyviai „kepamos“ naujos žvaigždės, todėl senosios greitai pamirštamos, nebent turi kokį savo unikalų repertuarą, dainavimo stilių ir charizmą.


- Tai Tu sugebėjai “užsikabinti” ir surasti savo vietą scenoje?

- Esu “užsikabinęs”, bet neturiu plačios auditorijos, nes nepataikauju plačiosioms masėms. Jau išleidau du savo diskus, o trečiąjį, tuoj po Naujųjų metų, pirmiausia pristatysiu Čikagos lietuviams. Šie visi diskai buvo naujai skambanti lietuviška estrada, toliau teks keisti stilių. Tikiuosi į pagalbą pasikviesti muzikos kūrėjus, o tekstus dainoms rašau pats. Tikriausiai esu atsigimęs į mamą, esu humanitaras, nors abu mano broliai yra “tiksliukai”. Gyvenu laisvo menininko gyvenimą, „iš idėjos“...

Albumų leidyba Lietuvoje nėra pelninga. Aš negaliu sau leisti daug investuoti į savo kompaktus, nes mano dainos nėra nei televizijos, nei radijo formatui. Radijas, žinoma, nori reklamuoti tokį kompaktą, kurio dainas jie gali groti. O be to, kiekviena radijo stotis turi „savo“ atlikėjus.


Lietuvoje reikia ne gerų atlikėjų, o personažų

- Kokie Lietuvos estrados dainininkai Tau pačiam labiausia patinka? O gal turi ir nemėgstamų?

- Mano mylimiausi, aišku - tai senosios lietuviškos estrados atlikėjai. Pats švariausias, pats aksomiškiausias moters balsas yra Nijolės Ščiukaitės. O iš vyriškų... Mane žavi (tikrai ne Stasys Povilaitis!) dainavimu ir savo balsu galbūt mažiau žinomas dainininkas Adolfas Jarulis. O nemėgstamų nėra, tik Lietuvoje dabar populiari atlikėjų “darymo” politika...


- Kas tai per politika?

- Pirmiausia ją “įpučia” televizija, o po to tos žvaigždutės pačios pradeda pūstis ir pučiasi prieš bulvarinę (pletkinę) spaudą. Pavyzdžiui, pasifotografuoja, paskui padaro skandalą, patys pasiūlo tą skandalą spaudai... Daugybė konfliktinių situacijų yra surežisuotos ir suplanuotos, kad spauda atkreiptų dėmesį. Jei gerai dainuosi, niekam nebus įdomu, bet jei kam nors buteliu vožtelsi per galvą, apie tai būtinai parašys... (juokiasi).

Lietuvoje spauda po truputį „bulvarėja“, nors yra bandymų tam pasipriešinti, bet kova nelygi. Apskritai šou verslas iš muzikos daro biznį. Muzikoje vis mažiau lieka meno, vis dažniau scenoje tik pasistaipoma, publika tik užlinguojama, ir todėl darosi labai liūdna...

Kai žinai, kaip tai daroma, ir esi praėjęs per šou virtuvę, tai nesunkiai pastebi. Dabar Lietuvoje populiarūs realybės šou - kvaila juos žiūrėti, kai žinai, kad viskas ten surežisuota, net žiūrovų balsai surežisuoti... Atrodo, kad Lietuvoje reikia ne gerų dainininkų ir atlikėjų, bet personažų. Yra kažkokie standartai...


- Bet ir Tu savo išvaizda bei elgesiu scenoje labai išsiskiri iš kitų atlikėjų.

- Kai kas gali apsimesti personažu, o kai kas tokiu yra. Jei visa širdimi tiki tuo, ką darai, tada gerai, o jei apsimeti tik tam, kad pritrauktum publikos dėmesį... tai nelabai gerai.


Jei „kvailelis“ parašė knygą, tai gal jis ne toks ir kvailas?

- Paskaičius straipsnius apie Tave internete ir peržvelgus komentarus po jais pamačiau, jog daug atsiliepimų skamba panašiai – klounas, kvailelis... Toks Tavo įvaizdis?

- Kokią kaukę užsidėsi pradžioje, ta ir prilips, o kai paskui norėsi ją nusiimti, teks ilgai grandyti. Ta pirmoji kaukė man buvo uždėta realybės šou „Dangus“ metu. Kai vėliau daug dirbi, koncertuoji, pamažu žmonės pamato tavo tikrąjį veidą. Galvoju, kad tą senąją kaukę labiausia atsimena žemesnio išsilavinimo žmonės. Aukštesnio išsilavinimo žmonės supranta, kad tas „kvailelis“ parašė knygą, tai gal ir nėra toks kvailas.

Norėčiau, kad lietuviai kuo greičiau keistų savo prioritetus.


- Dalyvavai „Eurovizijos“ konkurso atrankoje. Kaip Tau sekėsi?

- Aš atrankoje dalyvavau du kartus. Pirmą kartą norėjau patekti su linksma daina „Katašunis“. Bet... manęs net nepraleido su ja sudalyvauti! Lietuviai yra labai pamišę dėl „Eurovizijos“, ir kiekvienas galvoja žinąs, kokios dainos ten reikia. Tai didelis šou, ir ten reikalingi ne atlikėjai, bet personažai. Lietuviai vis bando siųsti tuos, kas geriausia dainuoja, o ne tuos, kas yra įdomiausi...


- Tiesiai iš oro uosto atvažiavai į mūsų savaitraščio redakciją. Tad kokie įspūdžiai Tavo pirmąją valandą Amerikoje?

- Kai skridau virš debesų, aišku, švietė saulė, o nusileidus po debesimis, viskas kaip ir Lietuvoje – šalta, drėgna, yra sniego... Bet mane, kaip senienų kolekcionierių, pirmiausia domino, ar čia važinėja seni automobiliai, nes ketinu įsigyti amerikietišką automobilį. Tiesa, aš jį jau susiradau Lietuvoje – tai 1956 m. „Ford“. Aš turiu du dvidešimt pirmus „Volga“ automobilius ir „Java“ motociklą. O apie Ameriką galėsiu papasakoti daugiau prieš išvažiuodamas, kai nors kiek jos pamatysiu.

Durnumo gal ir nedurnas,gal ir įdomus, bet dainuot tai jau reikia mokėti.. Draugai ant bajerio jo diską vieną prirašę padovanojo..
Ku ku ku ku
Kažkuo Šalčius primena, nors anie balsingi..

Nesuprantu, ko visi puola Antana??????? Normalus bachuras. Tiesiog visi tyciojasi del jo isvaizdos. isivaizduokite ji su graziu bruozu veidu ir ...... kvailumo nebera. Lieka tik laisvas, nekompleksuotas vaikinas su humoro jausmu. Geda, kas is jo tyciojasi.

A dėl išvaizdos nieks ir nešneka. Te nors Antanina būna.
Pats kaltas, kad "Danguje" leido režisieriams iš savęs mulkį padaryti. Dabar ilgai, kaip pats sako, gramdysis. Įdomiai gaunas, televizijoms reikia Minedo, Antano, lyg masalo laidoms žiūrėti. O ką?Kitaip nesižiūri? Bendrai, "Dangų" išvis mažai žiūrėjau.Man jo daina apie Katašunį išvis be ...sąmonės.. Žodžiu, skonio reikalas.