Va, dar vienas..Analizė..
JAUSMŲ KAPINĖS
Jausmų kapinės - jos turi būti.
Atrodyti jos turėtų maždaug taip.
Tik įėję pro vartelius mes pamatysime mažulytį antkapį, skirtą
vaikiškai svajonei. Šis
kapas apleistas, seniai jau užmirštas. Čia užsukame, retai, labai retai. O kažkada
ruošėmės čia pastatyti didelį marmurinį antkapį. Bet... laikas bėgo. Mes jau ir pamiršome
kas ten palaidota...
Kiek toliau kapas
pirmajai meilei, tokiai jaunai ir beveik vaikiškai. O kiek laiko prie šio
kapo nevyto gėlės, kiek ašarų sugėrė žemė šalia šio kapo... Tai jau ne paprasčiausias
smėlio kauburėlis supiltas vaikiškai svajonei. Nors ir pigus antkapis, mums vis bando
priminti tai, kas seniai pamiršta. Šis kapas kažkada mums buvo pats brangiausias, mes
irgi ruošėmės jį aptverti tvorele, pastatyti antkapį... Tačiau, ir vėl pritrūko laiko.
Kiek tolėliau kapas
tikėjimui į gėrį. Tvarkingas, gražus antkapis, kapas prižiūrimas,
aptvertas tvorele. Kartais sustojame prie šio kapo ir susimąstome, o gal per anksti buvo
palaidotas šis jausmas, galbūt įvyko medikų klaida, gal vis tik buvo galima tikėjimą į gėrį
reanimuoti... O gal jis ir nemirė, gal čia palaidotas visiškai kitoks jausmas. Mes
abejojame, nes kartais atrodo, kad tikėjimas į gėrį gyvas. Jis tarsi suspurda
mumyse. Gal tikrai ten palaidotas kas nors kitas?
Dar toliau kapas
jaunystės troškimams. Paminklas stilizuotas, įmantrus. Tačiau pats
kapas apleistas, retai lankomas. Keista, nes tai beveik "broliškas kapas" tų troškimų
buvo tiek daug, jie buvo tokie skirtingi, deja, dabar jie guli kaip broliai viename kape.
Žuvo jie irgi vieną dieną susidūrę su gyvenimo realybe, žuvo tragiškai, netikėtai. Tai
buvo taip netikėta, kad mes net nesuspėjome tinkamai pasiruošti laidotuvėms. Tik
paprastas, jau patrūnijęs medinis kryžius rodo jų amžinojo poilsio vietą. Kažkada mes
ruošėmės čia pastatyti obeliską, tačiau laikas nuplovė netgi jaunystės troškimų vardus.
O nežinodami vardų mes neturime ką iškalti antkapyje. Tad ilsėkitės ramybėje
jaunystės troškimai, čia po mediniu kryžiumi, pušų pavėsyje. Kažkada tokie brangūs,
o dabar jau pamiršti.
Eidami toliau mes pamatysime eilę vienodų kauburėlių. Tai antkapiai
sužlugusiems
siekimams. Vieni iš jų apleisti, čia net sunku įskaityti kas ir kada palaidotas, kiti labiau
prižiūrimi. Kartais, kai būna liūdna, o už lango šniokščia lietus, aš mėgstu pabūti šalia
šių antkapių... Siekimai... kokie gražūs, kokie tyri jie buvo, o dabar ilsisi čia, smėlėtoje
žemėje.
Tačiau eikime toliau. Čia mes pamatysime antkapį, kuris dabar tesukelia nuostabą. Čia
palaidotas tikėjimas teisingumu. Negi ir toks buvo?- bandome prisiminti, praeidami
pro šalį. Kada gi jis mirė, po pirmojo susidūrimo su teisėsaugos institucijomis, su
biurokratiniu aparatu, šito jau neprisiminti. Kapas apleistas, mes vis praeiname pro šalį,
stebėdamiesi, kad tokį pažinojome.
Prieiname gražų, prižiūrimą
tikėjimo draugyste kapą. Jį mes labai dažnai aplankome,
čia įtaisytas suolelis, prie kurio dažnai prisėdame. Šis kapas mums ypatingai brangus,
atrodo, kad tikėjimo draugyste jausmą mes palaidojome visai neseniai, gal vakar, o gal
prieš pusvalandį, ar penkias minutes. Mums sunku susitaikyti su šiuo praradimu. Mes
dar netikime, kad tikėjimas draugyste jau nebegyvas. O gal ir jis dar gyvas, ir šiame
kape ilsisi kažkas kitas, ne toks brangus mums, ne toks svarbus…? Juk klaidų būna.
Dar tolėliau didžiulis marmurinis antkapis.
"Tikėjimas ateitimi" mes perskaitysime
priėję prie jo. Šalia šio antkapio mažytis, apžėlęs, tik kryželiu paženklintas kapas
patriotizmui. Žinoma, tai susiję, jausmai buvo giminaičiai, tačiau jeigu vieną mes
prisimename su pagarba, tai antrąjį visai užmiršome.
Kiek tolėliau mes pamatysime du obeliskus. Vienas jų skirtas
meilei, kitas
vilčiai.
Juodas marmuras primena mums kokie svarbūs kažkada mums buvo šie jausmai.
Obeliskai didingi, matomi iš visų kapinių, tačiau niūrus jų grožis niekada neatstos gyvo
jausmo.
Grįžtame kitu keliu. Prieš akis smulkutis antkapis su užrašu
“Įvertinimo troškimas”
kiek tolėliau analogiškas antkapis, po kuriuo ilsisi
supratimo troškimas. Šie kapai dar
mūsų lankomi, neaišku, ar dėl šių jausmų svarbos, ar todėl, kad jie trumpesniu keliu mus
išveda iš kapinių…
Išeinant iš kapinių broliškas
norų kapas. O jų buvo daug… Vieni anksčiau, kiti vėliau
mirė, ar tragiškai žuvo. Ir galbūt, dabar mumyse esantys norai verčia mus ilgiau sustoti
prie šio kapo. Kol mes kažko norime, mes dar jauni, ir tik pasenę mes ištarsime,- kaip
norėtųsi turėti kokį nors…norą. Tada bus palaidoti visi norai, pilnai užlygintas
kapas visiems troškimams. Tada nebeliks nieko, tik
jausmų kapinės.
O dabar išeikime, tyliai užverdami vartelius. Kažkada čia vėl užsuksime, nes juk čia ilsisi
dalelė mūsų. Galbūt ne pati blogiausia dalelė…