Antanai, tamstos paminėtas "pr daug / per mažai" nustatymo būdas yra skirtas ne pinigų kiekiui, o nominalams nustatyti. Kaip sakant, idealus variantas, kai už vieną centą gali nusipirkti vieną degtukų dėžutę ar pan..
Deja, net ir toks minimalaus nominalo metodas ne visada pasiteisina, pvz., jei perki pakuotę iš 10 degtukų dėžučių už 9 centus, tai kiek kainuos degtukų dėžutė?

Dėl tokio tipo problemų apsimoka turėti valiutą, kurios minimalus nominalas yra kelis kart mažesnis už pigiausios prekės vertę.
Šiuo atžvilgiu litas yra gan optimalius nominalus turinti valiuta, bent jau lyginant su didžiaverčiu Latvijos latu ar smulkiaverte Estijos krona (Estijoj smulkios monetos jau tapo tokiu dalyku, kurį patys estai retai mato).
Vėlgi, dėl pasiūlos-paklausos - tai ne vienintelis dėsnis veikiantis ekonomikoje. Yra nemažai netiesinių procesų, kur pasiūlos ir paklausos dėsniai tiesiog negalioja arba galioja ribotai. Tipiniai pavyzdžiai - karteliniai susitarimai, kai prekių kainas reguliuoja ne rinka, o prekeivių sutartys, rinkų uždarymo efektai, kai, pvz., tų ilgųjų More cigarečių parduotuvėse nebūna, standartizacija (negali nusipirkti nestandartinių prekių), mažos paklausos efektai, kai tos pačios vertės prekės gali kainuoti keleriopai vien dėl to, kad jos yra retos, etc..
Dar labiau įvairūs pokyčiai ima veikti dėl netiesinių makroekonominių procesų bei ekonominių reiškinių inercijos, pvz., dabar prasidedanti Lietuvoje krizė jau yra nesustabdoma, bet ne dėl to, kad dabartinė vyriausybė yra neveikli, o todėl, kad neveikli ir trumparegiška buvo vyriausybė, veikusi prieš kelis metus. O dabar - tiesiog ankstesnių reiškinių pasekmės. Dar prieš porą metų ekonomika labai sparčiai kilo, viskas vystėsi, bet tai buvo dėl to, kad pinigų daugėjo ir atrodė, kad jų daugiau uždirbama, todėl galima daugiau investuoti ir imti didesnes paskolas, o dėl to, savo ruožtu, pinigų vėl daugėjo. Ir vat dabar matome ekonomikos perkaitimą.