Va, dar vienas, klasikiniu tapęs pavyzdys, tiesa, jau be semiotinės analizės - tiesiog, kaip kinta įvykiai, kuriuos aprašo liaudis:
1440 m. spalio 26 d. už satanizmą ir 140 vaikų nužudymą pakartas prancūzų maršalas Žilis de Rė (Gilles de Rais). Jam pateikti kaltinimų tarpe buvo homoseksualizmas, žmogžudystės, pedofilija, vaikų kankinimai, kruvini ritualai, satanizmas. Pats Žilis de Rė teisme teigė, kad žudydamas vaikus ir gerdamas jų kraują jis, esą, tikėjosi išsaugoti jaunystę. Kartu su juo buvo pakarti ir keli bendrai.
Žilio de Rė pilies rūsyje buvo atrasta daugybė vaikų lavonėlių, daugiausiai - su nukapotomis galvomis, aukų tarpe buvo net ir kūdikių. Labiausiai visus nustebino tai, kad iki pat suėmimo Žilis de Rė buvo laikomas vienu iš garbingiausių Prancūzijos žmonių - didžturtis, kuriam pagarbą reikšdavo pats karalius, Žanos D'Ark bendražygis, kartą išgelbėjęs ją iš anglų nagų, žmogus, kurio dėka Prancūzija išlaikė valstybingumą. Viena Žilio de Rė išvaizdos detalė - jis turėjo violetinę, veik mėlyną barzdą.
----
1697 Šarlis Pero (Charles Perrault) išleido knygelę "Motulės Žąsies pasakos" ("Les Contes de ma mère l'Oye"), kur buvo ir pasaka "Mėlynbarzdis" ("La Barbe Bleue"). Pasaka buvo užrašyta iš liaudies pasakojimų, kraupi, bet su laiminga pabaiga. Maždaug tokia:
Kartą gyveno turtingas riteris, Jis buvo labai baisus, turėjo mėlyną barzdą. Buvo vedęs kelis kartus, bet niekas nežinojo, kur jo žmonos dingo. Kartą jis užsimanė vesti ir nuėjo pas ne itin turtingus kaimynus, prašydamas vienos iš jų dukterų rankos. Visos dukterys atsisakė, tik jaunėlė sutiko tekėti. Ištekėjusi, apsigyveno pas jį pilyje.
Labai greitai Mėlynbarzdžiui teko išvykti į kitą šalį. Jis davė visų pilies kambarių raktus savo žmonai, tačiau prisakė niekad neiti į vieną iš kambarių.
Vos tik jis išvyko, jaunoji žmona pasikvietė į svečius seserį, kuriai ėmė rodyti rūmus. Toji ėmė klausinėti, kam skirtas mažasis raktelis, o sužinojusi, kad nuo uždrausto kambario, įkalbėjo Mėlynbarzdžio žmoną, kad reikia pamatyti, kas yra uždraustame kambaryje.
Vos tik atvėrė kambario duris, žmona pamatė kraujo klaną ant grindų, o ant sienų buvo sukabinti buvusiųjų Mėlynbarzdžio žmonų lavonai. Išsigandusi, moteris išmetė ant grindų raktelį nuo durų, o kai jį pakėlė ir užrakino duris, pamatė, kad ant raktelio liko kraujo dėmės. Pabandžiusi nuplauti raktelį, pamatė, kad dėmės nenusiplauna.
Staiga moterys išgirdo, kad parjoja Mėlynbarzdis ir puolė slėptis, Mėlynbarzdis tuo tarpu išlaužė užrakintas duris, puolė moteris ir jau norėjo nukirsti joms galvas, bet tuo metu atvyko moterų broliai ir sukapojo piktą vyrą.
Po vyro mirties moteris, paveldėjusi didžiulius turtus, ištekino savo žmoną ir apdovanojo brolius, o pati susirado mylintį vyrą, su kuriuo vėliau laimingai gyveno.
Pasaka apie Mėlynbarzdį buvo žinoma ir gerokai anksčiau, nei ją užrašė Šarlis Pero, bent jau prancūzų literatūroje šis personažas laiks nuo laiko būdavo paminimas, kaip liaudies pasakojimų pabaisa. Kurį laiką skirtingos pasakos versijos būdavo aptinkamos ir po Šarlio Pero pasakų knygos išleidimo. Yra žinoma, kad ankstesnėse, iki Šarlio Pero buvusiose versijose, Mėlynbarzdis ir ėsdavo vaikus, ir kartais būdavo raudonbarzdžiu, o dar ankstesniais laikais - grobdavo ir žudydavo vaikus, kol buvo nudėtas miestiečių (tai jau istorija, artima realiai).
|