Noriu pakviesti visus diskusijai apie islamą. Dažnai mes į šią religiją žiūrime, kaip į baubą, bet ar tikrai ji tokia? O gal čia mes esame baisūs? Pabandykime pažvelgti į pasaulį, užmiršdami savo įsitikinimus...

Dažnai prisimenami kraupūs faktai apie viešas mirties bausmes Irane ar Saudo Arabijoje. Kai pasigiliname, matome, kad dauguma tų bausmių būna susijusios arba su vietine kultūra (bet ne islamu), kaip, pvz., Irane, ar Pakistane, arba su tikrais, neretai - žiauriais nusikaltimais (išprievartavimais, žmogžudystėmis), už kokius žiauriai baustų ir dauguma krikščionių.

Pažvelgus į islamą iš šalies (tiesiog neutraliai), matosi, kad ši religija lyg ir nesikerta su krikščionybe - turi bendras šaknis (judaizmą), musulmonai pripažįsta Jėzaus Kristaus išskirtinumą, kai kurie net sutinka, kad Jėzus (kaip ir Mahometas), būdamas pranašas, tuo pačiu buvo ir tam tikras Dievo įsikūnijimas (nes būtent įkūnydamas tam tikrą dieviškumo kibirkštį, jis ir tampa pranašu). Šariato teisė irgi atrodo visai natūrali, daugeliu atžvilgių nesvetima, islamo požiūris į vargšus - gal net humaniškesnis, o moraliniai reikalavimai - aukščiau už teisinius formalumus (būtent tai, ko mes kasdien pasigendame, žvelgdami į valstybės įstaigas).

Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir krikščioniškojo, ir musulmoniškojo tikėjimo žmonės yra vykdę žiaurius nusikaltimus: musulmonai - armėnų genocidą Turkijoje, krikščionys - žydų genocidą Europoje (Holokaustą). Musulmonų bei krikščionių tarpusavio karai - irgi seniai žinomi (bet vis dar neaišku, kas dėl jų buvo labiau kaltas - panašu, kad krikščionys?).

Atrodytų, kad musulmonus bei krikščionis dar labiau suartinti turi bendros tikėjimo šaknys - arabai, kaip ir žydai yra semitai, o krikščionybė ir islamas ėmė vystytis, kaip tam tikros atskilusios, reformatiškos judaizmo srovės, kurios vėliau nemažai sąveikavo - krikščionybės įtaka Islamo atsiradimui akivaizdi, tą supranta ir apsišvietę musulmonai. Dar daugiau, krikščionybė musulmonus kartais net skaido į dvi gan skirtingas stovyklas: vieni sako, kad Mahometas buvo į žemę grįžęs Kristus, tuo tarpu kiti teigia, kad Kristus, kaip ir paskutinis teismas dar ateis. Nepaneigiama ir arabų įtaka Europai - šiuolaikinė analitinė filosofija, algoritmų teorija, netgi paprasčiausi skaičiai, kuriuos naudojame - tai arabų dovana mums.

Kinų daosizmas ir konfucianizmas, japonų ir tibetiečių budizmas, įvairūs keisti indų tikėjimai, keisti Afrikos bei kitų kraštų šamanistiniai kultai krikščioniui turėtų būti visiškai nesuprantami, lyginant su Islamu. Bet kažkodėl tarp šių religijų išpažinėjų ir europinės kultūros šalių konfliktas nekyla...

Taigi, jei yra tiek daug panašumų, iš kur atsiranda konfliktas? Pabandžius įsigilinti į krikščioniškojo ir musulmoniškojo pasaulių nesutarimų priežastis, ima aiškėti, kad jos - daugiau struktūrinės, bendros, o ne pavieniais prietarais pagrįstos. Ir bene ryškiausia priežastis - tai Islame esantis pilietinių, valstybinių, teisinių ir ekonominių reiškinių apjungimas su religija. Islame Šariatas tampa pagrindiniu įstatymu, nusakančiu, kas ir kaip turi būti daroma, pranašo Mahometo nurodymais vadovaujasi ir valstybė, ir teismai, ir bankai, detaliai apibrėžiamas visas musulmono gyvenimas. Ir vargas tam valdovui, kuris nusižengs moralinėms normoms - religija tampa valdančiąja jėga, ir musulmonams tai natūralu. O palyginkime tai su Europa - net viduramžiais čia religija buvo atskirta nuo valstybės: inkvizicija teisdavo sielą, bet kūnišką nuosprendį parinkdavo pasaulietinis teismas. Valdovai būdavo valdovais, dvasiškiai - dvasiškiais. Visada išlikdavo senasis krikščioniškas principas - "Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - Cezariui".

Įsivaizduokime musulmoną, atvykusį į Europą - ką gi jis mato? Taigi tiesiog biblinę Babelę - multikultūrinį, nuodėmingą, smurto ir ištvirkimo kupiną pasaulį, kuris jam į akis taria: valstybė - aukščiau tikėjimo. Ir kaip reaguoja musulmonas į užguitus krikščionis, kurie tyliai murma: "atsuk kitą žandą"? Sakyčiau, kad musulmonui telieka pasišlykštėti ir duoti sau pažadą nepasiduoti, o išlikti moraliam ir švariam... Taip europinė valstybė pralaimi pirmąjį mūšį - mūšį dėl žmogaus dvasios.

Vakarų šalys - ir gyventojai, ir valdančiosios grupuotės instinktyviai suvokia, kad Islame jiems nelieka vietos - religija su sąžinės ir moralės principais tampa aukštesne už politines intrigas ar savanaudiškas machinacijas. Būtent dėl tokio griežto požiūrio į moralumą ir sąžinę Islamas visiškai nesiderina su vakarietiška "demokratija", su nemoraliu, bet populiariu supratimu - "nepagautas - ne vagis", "įstatymai yra tam, kad juos apeiti". Tą pastebi ir musulmonai - vakarietiška santvarka nenori su jais taikstytis, todėl belieka kova, vienur pasireiškianti demonstracijomis, kitur - karu, galų gale - net ir terorizmu.

Belieka užduoti sau klausimą - jei jau toks konfliktas kyla, ar nereikia kažką keisti? Ir ką reiktų pakeisti?

Tą pastebi ir musulmonai - vakarietiška santvarka nenori su jais taikstytis, todėl belieka kova, vienur pasireiškianti demonstracijomis, kitur - karu, galų gale - net ir terorizmu.

Betgi ir musulmoniška santvarka nenori taikstytis su vakarietiška? Taigis, abu labu tokiu.

Bet munei rodos čia labiau abiejų pusių radikalai konfliktuoja... Dar kokie nors verslo interesai (nagis juodasis auksas, prekyba ginklais ir be abejo narkotikų auginimas ir prekyba jais, bei dar bala žino kas). Koks paprastam žmogeliui skirtumas, kas daros kitoje pasaulio pusėje? Aišku, kol nelendama į jo kiemą...

Europoje, kintant vertybėms, tiek įstatymų laikymasis, tiek tikėjimas yra iškreiptas- viską galima apeiti. Nežinau, ar kas pasikeistų, jei religija čia ,krikščionybės šalyse,taptų valstybės anstatu, nors požiūriuose susilietimų yra- 10 dievo įsakymų, 7 didžiosios nuodėmės,t.t., ko nesilaikant ir civ. pasauly gali susilaukti BK straipsnio.Pagrįsta daugiau draudimu ir bauginimu, su nuoroda į pomirtinį gyvenimą. Islame Koranas numato pasiaukojimą- net triju laipsnių- vardan šeimos, vardan žemės ir tėvynės, ir aukščiausia pakopa- tai viduje nugalėjimas iš išorės brukamų dalykų.krikščionybė, įsitvirtinusi misijų, karų ir žygių pagalba, skelbia- neturėk kitų dievų, tik mane vieną. Juk, turint bendras žmonijos ir religijos šaknis, to neturėtų būti.Ir tai , ką rašau, jau ko gero būtų preišpriešos ieškojimas iš šalies pažiūrėjus, bet aš ne apie tai.Tiesiog bandau prisikasti iki to, kad paprastuose žmonėse religijos tai ir nesikirstų, nesipjautų.Bet kada jos tampa valdžios viršūnių ir teroristų vėliava, gaunasi visai kitoks paveikslas.Kažkas tyčia bando supriešinti jas- islamą ir krikščionybę-kad ir pranašo Mahometo karikatūros, visokios pasakos apie stebuklingąją Aladino lempą/dėl naftos/, ar dargi su islamo vėliava "užsukti "mechanizmai " eina į žudymus ir griovimus, paaukojant save vardan tėvynės. Bet ką galima iš religijų pritaikyti savo tikslams, kuo kažkas ir naudojasi.Vargu, ar galima šiais laikais pasiekti tolerancijos tarp religijų pasaulyje- jame juk visos turi išsitekti.

Oj, pamiršau pridėti idomaus straipsnio nuorodą:
http://www2.omnitel.net/robertas/bsp/islamas.htm

tractor, skaiciukai, kuriuos mes vadiname arabiskais, sugalvojo indai. Tiesiog per arabus jie atkeliavo i Europa.
Arabai, jeigu lyginti su europeciais buvo zymiai toliau pazenge. Ju civilizacija sugriove mongolai. Nuo to laiko taikos jie nemate.
Islamas yra jaunesne religija, nei krikscionybe. Krikscionys irgi buvo agresyvus (viduramziai) ir naikino visus, kas tykejo kitais dievais. Dabar islamas oergyvena butent ta brendymo laikotarpi, kuri krikscionys jau praejo. Be to i islamiskas valstybes pastoviai (net siais laikais) yra kysimasi. Todel ju agresyvumas yra naturali reakcija i agresija is isores.

Balvonai, dėl jaunumo ir viduramžių - sutinku. Tai gan žinoma teorija, kurią esu linkęs laikyti teisinga. Ale man labiau krenta į akį kitas dalykas: Islamas yra nepaprastai morali religija. Krikščionybėje nemoralumas toleruojamas, tariant, kad už viską bus atlyginta po mirties, o valdžios reikalų religija nebando liesti ("Kas Dievo - Dievui, kas Cezario - Cezariui").

Tuo tarpu Islamas visą gyvenimą persmelkia ištisai - Koranas reguliuoja ir komercijos metodus, ir bankų veiklos būdus (tarp kitko, neseniai Lietuvoje atsirado musulmoniškas bankas, nepažeidžiantis Islamo reikalavimų), taip pat Islamas reguliuoja ir valdžią, ir buitį - viską, su kuo susiduria žmogus. Ir pagrindinis reguliavimas yra moralinėmis normomis pagrįstas, religinis. Vat todėl ir galvoju, kad šis konfliktas nėra toks jau paprastas - tai MORALINIS konfliktas. Ir panašu, kad nemoralioji pusė čia - tai rafinuoti europinės kultūros šalių (Europos, JAV ir pan.) piliečiai, užmirštantys, kad joks rafinuotumas neatstos moralės normų...

tai MORALINIS konfliktas. Ir panašu, kad nemoralioji pusė čia - tai rafinuoti europinės kultūros šalių (Europos, JAV ir pan.) piliečiai, užmirštantys, kad joks rafinuotumas neatstos moralės normų...

Visgi, jų pomėgis pasiimt, kas netinkamai padėta man su morale prasilenkia. O kaip mums buvo ant Egipto atsitikę, patys išsitraukė iš kuprinės fotaparatą (jau buvom galutinai supakavę daiktus ant skrydžio ant namų) ir padėjo į stalčių. Tiesa pasakius, fotiką tik dėl to aptikau, kad turiu kvailą įprotį tris kartus viską patikrint, kad netyčia nepalikčiau. Ir netgi patikrinu stalčius, kuriais nesinaudojam... Taigis, o kita vertus ne visi ir laikos jie tų islamo reikalavimų. Ir alučio pageria...

Sraigute, čia - jau ne islamas, o šiaip nusikaltėliai. Panašiai, kaip ir Lietuvoj - krikščionims lyg ir negalima vogti, ale pati žinai: vieną dieną pavagia, o kitą - eina į bažnyčią. Arba išvis į bažnyčią neina. Ale save vis viena laiko krikščionimis bei katalikais