MY CHEMICAL ROMANCE LYRICS

"Helena"

Long ago
Just like the hearse you die to get in again
We are so far from you

Burning on just like a match you strike to incinerate
The lives of everyone you know
And what's the worst you take (worst you take)
from every heart you break (heart you break)
And like the blade you stain (blade you stain)
Well I've been holding on tonight

What's the worst that I can say?
Things are better if I stay
So long and goodnight
So long and goodnight

Came a time
When every star fall brought you to tears again
We are the very hurt you sold
And what's the worst you take (worst you take)
from every heart you break (heart you break)
And like the blade you stain (blade you stain)
Well I've been holding on tonight

What's the worst that I can say?
Things are better if I stay
So long and goodnight
So long and goodnight
And if you carry on this way
Things are better if I stay
So long and goodnight
So long and goodnight

Can you hear me?
Are you near me?
Can we pretend to leave and then
We'll meet again
When both our cars collide?

What's the worst that I can say?
Things are better if I stay
So long and goodnight
So long and goodnight
And if you carry on this way
Things are better if I stay
So long and goodnight
So long and goodnight

kai nubusiu uz lango nebus jau,
mielo zvilgsnio ir saules siltos,
ir jau niekad zydri autobusai ,
uzpustytoj stoty nesustos.
Nuvingiuos gimto vieskelio vezem,
ir tyles lyg uzburtas tyles,
tik kaktoj raukslele isirezes
ilgesys vis giles ir giles...

Visos naktys bus saltos ir zvarbios,
bals laukai ir plaukai musu bals,
gal tik kartais lyg tolimas varpas,
tavo juokas langan pasibels.
As ir velei is naujo pajusiu
dvelks nuo vasaros musu siltos,
ir taip lauksiu kada autobusas
uzpustytoj stotelej sustos....

Man niekad taip sunku nebuvo,
Kaip šiandien rytą Lietuvoj,
Nerimas vėl kyla manyje, kaip tas brudas,
Prieš kurį, jaučiu, krisiu nelygioj kovoj.
Tad išskirkit man kampelį dangaus
Leiskit šiandien pabūt silpnadvasišku,
Aš taip noriu noriu šį rytа alaus
Ir dar vyšnia žydėt laisvalaikiu.

Ten kur leidžiasi saulė nuo pajuodusių lubų,
Kur tave pažinau iš siūbuojančių klubų,
Gerklę gniaužiančių rankų ir iš pirmų lūpų,
Patikėk, kur mylėjau tave net su rūbais,
Kur visа pavasarį, nuo pat pirmų paukščių
Galima gaut bargan,
Kur viskas, kas išlieka ilgam,
Sugalvota sau pačiam.

Amerika, kurią radau,
Kurios dar nemačiau, bet visad sapnavau!
Amerika, kurios tiek daug-
Vos užvakar miriau, visiems išdalinau!

Aš neimsiu, neduosiu, negausiu,
Nelauksiu, neverksiu, neskrisiu,
Aš nekrisiu, nejausiu, aš nesupūsiu,
Negimdysiu, negimsiu, nebūsiu,
Tik pasislinksiu ant traukinio bėgių, kad vietos
Tu rastum, kai rasi mane,
Kaip pasakė vienas geras poetas,
Stikliukas ant stalo-dangus širdyje

O, kai išeisi lietaus palydėta,
Man bus taip skaudu į tave žiūrėt,
Tu tokia pavargusi ir sena,
Jau pati neatsimeni, kaip sakei tada,
Kai aš buvau jaunas, to-o-o-ks,
Kad šiandien norisi bliaut,
Gražiausia, kas išlieka ilgam,
Sumeluota sau pačiam.

Amerika, kurią radau,
Kurios dar nemačiau, bet visad sapnavau!
Amerika, kurios tiek daug-
Vos užvakar miriau, visiems išdalinau!

Vakaro tyla terlioja armoniką,
Seka pro langą gyvenimą Monika,
Vasarą, puošiančią purviną gatvę,
Šliaužiančią namų sienų vienatvę.

Tik Monika laukia medžių žydėjimo,
Viso pasaulio susišnekėjimo,
Paprasto, mielo ir gero gyvenimo
Kaip nuolat grįžtančio ryto ar vakaro.

O gatvėj ruduo šoka striptizą
Ir pildo kiekvieną gamtos kaprizą,
Renkasi žmonės iš visų kampų,
Žiūri ir džiaugias - vai kaip negražu.

Tik Monika laukia medžių žydėjimo,
Viso pasaulio susišnekėjimo,
Paprasto, mielo ir gero gyvenimo
Kaip nuolat grįžtančio ryto ar vakaro.

O žiema, pasisamdžius vis tą patį siuvėją,
Slepia, kad jau galutinai išprotėjo,
Kas tik pigu, banalu ir nuobodu-
Viską ji slepia po savo sijonu

Tik Monika laukia medžių žydėjimo,
Viso pasaulio susišnekėjimo,
Paprasto, mielo ir gero gyvenimo
Kaip nuolat grįžtančio ryto ar vakaro.

Stebi ji gyvenimą ir suprasti negali
Na ko jis toks brūdnas, vis eina pro šalį,
Lekia, šiaušia, į svečius neužsuka,
Štai toks tas gyvenimas, tokia ir muzika.

Tik Monika laukia medžių žydėjimo,
Viso pasaulio susišnekėjimo,
Paprasto mielo ir gero gyvenimo
Kaip nuolat grįžtančio ryto ar vakaro.

Aš lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto,
Su meile perpus, mašinų smalkėm atskiesta.
Kur metai, lyg tas popierinis laivelis, svajoja nuskęst,
Bet vis plaukia ir plaukia, ir plaukia pro šalį.

Čia barstome nuomones, čia gliaudom mintis,
Svetimi vaikai per tą laiką užauga,
Ir nukanda Vilniaus bokštams galvas neviltis,
O pliki stogai plaukais apauga.

Čia rotušė -lyg Napoleono pulkai,
Nuo kadais karaliauja balandžiai ubagai.
Jie ryja ir šika, reklamuodami šalį,
Gaila dingo Kapsukas, bet yra Vienos balius.

Čia Katedros bokštas, įkalinęs laiką
Dar mojuoja varpais ir šlapimo nelaiko
Čia pavyksta užčiuopt praeities didingumą,
Nors kojos įklimpusios į kramtomą gumą.

Aš einu gatve, ne parodyt save,
Ne prikelt iš numirusių miesto dūšią,
Kaip prastam kine, atbuline data,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės.

Per šlapią šaligatvį, dar maži ir jaukūs
Bėga, lekia ir skuba palaidi jausmai,
Čia vis dar atsigręži, lyg kas tave šauktų,
Ir vis pabundi, kai nutyla garsai.

Oi neklausk, mano miela, ko šiam mieste stinga,
Mes čia neparsiduodam, tik po biškį atpingam.
Tik pilis vis dar laikos aukščiau jūros lygio,
Kai vilkas nesapnuojamas visai surūdija.

Aš einu gatve, ne parodyt save
Ne prikelt iš numirusių miesto dūšią,
Kaip prastam kine, atbuline data,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės.

Tuščios gatvių gyslos rytais groja tango,
Kol Viešpats užpyksta ir spjauna pro langą.
Aš, kaip ir tu, į šią šventę nekviestas,
Tik lauksiu prie Vilniaus, prie pasakų miesto.

Aš einu gatve, ne parodyt save
Ne prikelt iš numirusių miesto dūšią,
Kaip prastam kine, atbuline data,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės.

Aš einu gatve, ne parodyt save
Ne prikelt iš numirusių miesto dūšią,
Kaip prastam kine, atbuline data,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės,
Aš tik ieškau kitos gatvės pusės.

Užgesint, kai ugnis apkabino žodžius,
Okupavo naktis, išbučiavo medžius.
Tik bijok netikėt, neklausyt naktimis,
Užsikimšus mintis, savo mintis,
Tai ką šaukia širdis.

Juodą karštį plaukų su savim pasiimk,
Baltą nemigo naktį tyla užgesink.
Laikas – smėlis po kojom, tavo žodis – mirtis,
Tolsta uostas giliai, uostas giliai,
Paskandinus viltis

Mano matrica tu
Mano saulė akmuo
Mano žodžiai lietus
Mano meilė ruduo
Mano Dievas žolėj
Mano žiogas ore
Stygos danguj, stygos danguj
Mūza delne

Užsimerk, paklausyk, kas daugiau pasakys -
Šitaip plaka širdis, šitaip baigias naktis.
Ta šalis už kalnų, jau seniai neturiu,
Septyniolika jų, mano saulės dėmių.

Pasakyt negali, baimė seka lyg šuo,
Kruvinom dienomis nebegelbsti ruduo.
Užmiršau, kad tikiu debesėlio šviesa,
Kiekvienam kosmonautui, vienam kosmonautui sušukim „ura!“

Mano matrica tu
Mano saulė akmuo
Mano žodžiai lietus
Mano meilė ruduo
Mano Dievas žolėj
Mano žiogas ore
Stygos danguj stygos danguj
Mūza delne