Ar teko pastebėti, kad vaikai- patys šauniausi pamėgdžiotojai?
Rodos, tyliai sėdi, žaidžia, o viską girdi ir mato?
Ar pastebėjote, kaip jie kopijuoja suaugusių elgesį?
Tai tęsiasi gana ilgai, net mokykliniame amžiuje..
Ką duoda vaikui toks pamėgdžiojimas , ką gali jis pasisavinti tiek gerąja prasme, tiek blogąja?
Kur tie šaltiniai?

Gimstam kaip bezdžionės mėgdžiodami aplinką ir išaugam mėgdžiodami, pas vilkus išaugę "Maugliai" mėgdžioja vilkus (ar šunis nepamenu su kuo ten kažkur Rusijoj buvo istorija kai vaikas augo). Kyla klausimas ar kas nors mūsų asmenybėj yra unikalaus arba kitaip tariant mūsų pačių . Turbūt, kad ne, vistiek nuo ko nors nusibezdžioniauta arba net instaliuota (pvz., politinės pažiūros, tikėjimas, gėrių-blogių supratimai ir pan.)

Na taip, žodis patraukia, pavyzdys užkrečia. Tik kažkodėl blogi pavyzdžiai greičiau pamėgdžiojami, nei geri..Mažas vaikas labai imlus pavyzdžiams.Jis labai siekia sekti kuom nors, daryti taip, kaip kitas daro..

Suaugusių pavyzdžiu į vaiko pasaulį ir jausmus ateina moralinės vertybės. Tai patys pačiausi dorovės pradai.. Vaikas (iki septynerių metų) dar neskiria gėrio ir blogio - jis eina į pasaulį visiškai atvirai. Jis orientuojasi į tėvų, auklėtojų gyvenimo poziciją ir ją mėgdžioja.
Tai - namų ruošos darbai: kepimas, virimas, valymas, patalpų tvarkymas; gyvūnų globojimas, augalų priežiūra, bendravimas su aplinkiniais bei kitos veiklos rūšys, turinčios socialinį, praktinį, moralinį ir ugdomąjį pagrindą.
Jei aplinkoje baliavojama- tai vaikų žaidimai bus susiję būtent su baliais.., kas ateity gali vesti prie tikrų balių..
"Sveika moralinė nuovoka formuojasi tik tada, jei vaikas mato tai, kas dora. Jei vaikas iki septynerių metų savo aplinkoje mato netinkamus veiksmus, tai įsimins, ir vėliau bus linkęs kvailystėms" - teigė R. Šteineris. "Žmogus tik iš žmogaus mokosi būti žmogumi", - taip šitą mintį išreiškė poetas Novalis. Čia turimos galvoje esminės vertybės, tokios kaip meilė, užuojauta, rūpestis, gėrio užtarimas, teisingumas ir kt. Suaugusysis turi daug pastangų įdėti į tai, kad vis iš naujo taptų geru, pamėgdžioti vertu pavyzdžiu. Na, o kada suaugusieji tampa beždžionėmis, Drs, , čia irgi tiesa.. Matyt tai žmonės, niekaip nesuradę savojo "aš"..Viena yra vaidinti, kita- pasiimti gerąsiais savybes, kas nėra blogai..

Dar keletas minčių..

Kai kūdikis išmoksta sėdėti, o paskui ir vaikščioti, kai pagaliau sėdasi prie bendro stalo ir padaro ant puoduko, mamas apninka mintis: „O kodėl taip ilgai nekalba?”

Kadangi šis klausimas gana dažnas , aiškina vyresnioji logopedė Ingrida Liaudeneneckienė.

Kalbos išmokstama pamėgdžiojant

Kalba nėra įgimta, ji yra išmokstama gana apibrėžtu būdu – pamėgdžiojant. Pamėgdžioti sugeba net kūdikiai, pvz., jie mielai pamėgdžioja suaugusiojo mimiką, kai šis šypsodamasis palinksta prie kūdikio, jei mama atsitūpia šalia 1,5-2 metų vaiko norėdama jam kažką pasakyti, vaikutis irgi tupiasi. Švedijoje buvo atliekami tyrimai, kurių metu buvo tiriamas ir stebimas kūdikių elgesys. Vėliau buvo aprašyti įvairūs pastebėjimai, štai vienas iš jų: mama kelių savaičių amžiaus kūdikį nusinešė į parduotuvę ir ten dirbantis mėsininkas kūdikiui parodė liežuvį, kūdikis jam atsilygino tuo pačiu - iškišo ir parodė liežuvį. Tai dar kartą patvirtina, kad kūdikiai iš tiesų turi gerą gebėjimą pamėgdžioti suaugusįjį. Daugelis literatūroje iliustruotų pavyzdžių rodo, kad spontaniškas mėgdžiojimas vaikams yra įgimtas. Suaugusieji privalo išmokti tai pastebėti ir tuo naudotis formuodami vaikų kalbinius įgūdžius. Mėgdžiodamas vaikas išmoksta ne tik kalbą, bet ir gebėjimą vaikščioti stačiomis. Tai įtikinamai gali iliustruoti pavyzdys apie vieną danų ūkininką, kuris savo dvejų metų dukrelę uždarė į vištų aptvarą. Mergaitė ten praleido keletą metų ir kai buvo išgelbėta visi stebėjosi keistu jos elgesiu: ji vaikščiojo krypuodama, maistą rijo visai kaip višta, rankomis kapstė žemę, vaikščiodama kinkavo galvą. Įgimtas instinktas vertė vaiką mėgdžioti tai, kas buvo šalia.

Kažkas panašu i Mauglį džiunglėse..



Ir dar..
Tobuliausiai pamėgdžioja 1-4 metų vaikai

Pamėgdžiojimas labiausiai pasireiškia nuo 1 iki 4 metų, išlieka iki 5-6 metų. Tai labai svarbu mums – kalbos korekcijos specialistams, kadangi tai pats aktyviausiais kalbos vystymosi periodas. Jeigu vaikas turi kalbos vystymosi sutrikimų, jam būtinai reikalinga logopedo pagalba. Ir kuo vaikas yra jaunesnis, tuo korekcijos galimybės didesnės. Jei pas kalbos korekcijos specialistus patenka nekalbantis vaikas, kuris neturi kitų specifinių raidos sutrikimų, tuomet galima efektyviausiai pasinaudoti prigimtiniu vaiko sugebėjimu mėgdžioti. Jei užsiėmimų metu vaikas noriai mėgdžioja logopedo artikuliacinio aparato atliekamus judesius, tariamus garsus ir garsažodžius rezultatai pasiekiami lengviau ir greičiau, nei tada, kai vaikutis yra vangus, apatiškas, nesidomi jį supančia aplinka ir veikla. Tokiais atvejais ir vaiko sugebėjimas pamėgdžioti nėra pilnavertis, ir korekcija tampa sudėtingesnė, norimi rezultatai pasiekiami lėčiau.

Tai tubūt dar vienas momentas, kodėl vaiko aplinkoje nereikia keiktis, tėvams aiškintis santykių..



/ZEBRA info/

Jau išrado robotą, kuris pats nurenka specialiai auginamus grybus, dar kiek laiko ir sukurs kažką geresnio už tiesiog beždžioniaujantį žmogų . Kam dar tuos būsimus darbininkus tiek ilgai "apmokyti" jei gali vos sukonstravęs, iškart instaliuot ką reikia ir kaip toj dainoj "[...] Tegul dirba Tavo naudai" .

Ironizuoji, matau..Kaip galvoji, ar visose srityse galima pritaikyti "pamėgdžiojantį" žmones robotą?

Žinoma, kad ironizuoju, tačiau, ironizuoju tikrovę . Robotas žmonių nepamėgdžioja, jis tik daro ką užprogramuotas daryti, na nors panašu į žmones . Visgi pažiūrėjus į žmones (apskritai, o ne pavienius individus) galima pasakyt, kad šituos agresyvius ir besipjaunančius net tarpusavyje, prisigalvojančius ir prisidarančius problemų sau patiem gyvūnus, galima teigti, kad robotai būtų kur kas "protingesni" ir dar netgi "dvasingesni" . O rimčiau grįštant prie temos, aš manau, tavo idėja joje yra parodyt, kad reikia rodyt vaikam gerą pavyzdį ir pan., tačiau visi ir taip tą dalyką supranta, tik visi supranta, kad nėra ir greičiausiai niekada nebus tų sąlygų, taip žmonėms mąstant (apskritai kalbu apie žmogaus logiką) ir gyvenant, rodyti gerą pavyzdį. Esmė tame, kad paprasčiausiai žmonės yra visuomeniniai gyvūnai arba paprasčiau tariant bandos gyvūnai, tačiau beveik visi bandos gyvūnai gyvena kaip vienas kumštis ir supranta (tebūnie ir instinktu), kad jų stiprybė vienybėj, tuo tarpu žmonės vienas kitam gerklę perpjautų dėl trumpalaikės asmeninės naudos, neatsižvelgdami į bendrą naudą/žalą visiem, o kartu ir ilgalaikę naudą kiekvienam individui taip pat ir sau ir savo vaikam . Tiesiog kaip gali būti teisybė ir tarpusavio supratimas, kai vieni visko turi gerokai per daug, o kiti neturi visai nieko. Visa tos akivaizdžios ir apibrėžtos piramidės sistema yra konfliktų pagrindas. Lygiai taip ir tie vaikai mato, kad visur stipresnieji skriaudžia silpnesniuosius visais būdais ir jiem primeta savo sąlygas, tą daro ir jie. Esu įsitikinęs, kad tėvų auklėjimas yra tik ledkalnio viršūnė dėl vaikų elgesio, nes kad ir kiek žmonių įtikintum "teisingai" auklėti vistiek nesumažės tas "blogas" auklėjimas (nes čia pačios visuomenės problema, o ne tik tėvų).

Tu manęs niekaip neįtikinsi, kad ne šeimoje ,kur vaikas iki mokyklos įgyja , jeigu kas jam duoda galimybę įgyti, visas moralines ir dorovines vertybes ir požiūrį į blogus ir gerus pavyzdžius,kad nėra duota programa kaip elgtis toliau ir turėti savo požiūrį , kas gerai ir kas blogai. Koks pavyzdys aplinkoje geras ir koks blogas. Bet tai, ką ūgtelėjęs vaikas pasirinks toliau- veikiamas aplinkos, čia kitas klausimas, tik aišku, jis suvoks, ką renkasi- blogą ar teisingą kelią. Idealios visuomenės ar naujos kartos niekas neužaugins, blogų pavyzdžių yra ir bus, tačiau individas rinksis pamindamas duotas tėvų normas arba palaikydamas..jas. Vėliau ką nors perdirbti yra pavėluotas dalykas..