O jei materialiai laisvai gali, bet neturi noro, kaip manai reikėtų ? Mano asmenine nuomone tai būtent man, asmeniškai "aukso vidurys" yra ne 0 vaikų ir ne 2 ar begalybė, o vienas (kaip, kad pavyzdžiui štai tau norisi daugiau nei 1 ) ir man taip pat atrodo, jog neteisinga, kai kiti sako, jog ne tu klysti, taip negerai, neteisinga... ir t.t. Mano tikslas, šioj temoj tiesiog paneigt, kad tie nusistovėję (išsigalvoti) standartai yra taisyklės

Drs, išties - reikia vieno sau, vieno žmonai, ir vieno visiems, va taip vat. O tas vienas atrodo pakankamas tik tol, kol vaikų dar neturi Ir, beje, čia ne asmeninio požiūrio reikalas, o taip jau kaip sakant, yra ir viskas. Ir jokie čia požiūriai ar standartai niekuo dėti - visa tai tėra tik naivūs (liaudiški) paaiškinimai (kaip, beje ir maniškis apie vieną sau, vieną žmonai, vieną visiems).

O KODĖL yra kaip yra - to jau neaiškinsiu, tai vienas iš dalykų, kuriuos supranti, tik kai atsiranda vaikų O kol neturi vaikų, tai gali spekuliuoti apie tai, kiek tik nori, visa tai lieka tik fantazijos reikalu

Beje, ar pastebėjai, kad turintys vaikų nelinkę apie tai kalbėti su neturinčiais - vis vien neturintis nesupras.

Turiu 4 vaikus. Esu dėl to labai laimingas Nors labai myliu savo vaikučius, bet manau kad jau reiktų "sustoti", tačiau mano žmona nori daugiau. Ji augo viena, ir aš ją suprantu. Tikiuos visvien rasime tinkamą kompromisą
Drs sako:

Įdomu ką drs'as turėjo mintyje sakydamas "nesugebančių jų normaliai išlaikyt" ir "aiškinančių apie kažkokias "dvasines" vertybes"?
Kas tau išvis yra vertybė? Kiek pažįsti žmonių, kurie sugeba normaliai išlaikyti vaikus?

Tractor, kaip ir jau pirmai sakiau, jei reikės gyvenimas žinoma pakeis ir aš kalbu tik iš taško kuriam esu čia ir dabar. O gal gims dvynukai, trynukai..., nemanau, kad dėl to jausčiaus nuskriaustas , o gal išviso vaikų neturėsiu . Aš bandau pasakyti, kad ne viskas nuo dėsnių, nuomonių ir norų priklauso, tačiau tu vis dar vienas iš tų, kurie lyg ir tą neigia, lyg ir sako, kad yra taip . Juk yra pasauly ir vieną vaiką turinčių šeimų, kurias gal irgi gyvenimas taip privertė, kitos turbūt pačios taip pasirinko . Negi tikrai sakai, kad visi be išimties viską daro, jaučia ir vertina vienodai? Man, pavyzdžiui reikia kartais vienatvės net ir būnant tarp žmonių, labai nemėgstu kai tų žmonių per daug, manau, tieisog būčiau blogesnis žmogus jei turėčiau daug vaikų

laikas.org turiu galvoj, tokius, kurie neišgali net į mokyklą padoriai išleist ir tik kalba, koks gyvenimas sunkus ir kaip jais "didvyriais" niekas nesirūpina, gyvena apleistuose namuose ir dar kartais bando įtikint, kad vaikai nejaučia dėl to jokio diskomforto, nes neva "dvasinis" ryšys svarbiausia, o argi jo nėra tarp mažavaikių šeimų, manau, net kur kas tvirtesnis (vėlgi žvelgiu iš savo gyvenime matytų pavyzdžių). Kartais net iš vaikų akių matos, kad jie tikrai ne gyvena, o tik egzistuoja . Jei klausi ar aš turiu galvoj tas šeimas, kurios tiesiog neturi didelio namo ir baseino šalia jo tai ne kalbu ne apie tai.

Kas mum yra vertybės (nes tokių, manau, ne viena) yra klausimas vertas naujos temos . Bet jei kalbėsim ką aš vertinu šeimoje "kalbant į šią temą", tai, kad žmonės galvoja ne tik apie savo įsitikinimus, tačiau ir apie "gyvenimo realybę", nes vaikas vien tėvų įsitikinimais laimingas gali ir nebūti. Kodėl aš esu blogas jei aš noriu pagalvoti ir apie tai, lyginant su tuo kuris apie tai net negalvoja ir suverčia viską Dievui, matai davė vaiką, duos ir duonos, nors iš asocialių šeimų matom, kad tai nėra taisyklė. Dievas duonos neduoda, Dievas duoda galimybes, bet jos duodamos irgi ne begalinės (kitaip būtų visas pasaulis kažkoks egoistiškas, o gal net ne duodamos ribotos galimybės, bet mūsų pačių galimybės nera tokios neišsemiamos tomis galimybėmis pasinaudoti ), sakyčiau reikia jas saikingai vertinti. Ir beje aš kalbu ne tik apie materialines galimybes, kaip jau sakiau tractoriui, kad man atrodo, jog su vienu vaiku aš būčiau gersnis žmogus, nei su nei vienu, ar daugiau, sakykim taip vertinu savo "galimybes", tačiau aš tai net nelaikau kokiu trūkumu, nes ne vien kiekybėje esmė .

O pažįstu daug žmonių, kurie sugeba normaliai išlaikyt vaikus, nežinau kiek bus procentais ar skaičiais , bet žymiai daugiau nei nesugebančių ir vis tik net ir viena šeima, nesugebanti, jau didelė problema

šiek tiek skirtingai parašysiu
labai pritariu ir sutinku su asha'os pacituoto straipsnio 3 puslapyje autoriaus idėjomis, kadangi pats norėsiu turėt daug vaikų, o, be to, Drs, manau, tikrai reikėtų susirūpinti lietuvių išlikimo problema.. daugelis išvyksta, ten sukuria šeimas, gaunasi internacionalinė nesąmonė ir iškyla daug daug problemų ir tai turėtų būti kiekvieno lietuvio galvos skausmas. negalima, kad tauta išnyktų tokia priežastim :-/ apskritai negalima leisti, kad tauta išnyktų- tuo mes juk skiriamės nuo viso pasaulio!

p.s. tos "kad ir ne asocialių šeimų" problemos išnyktų, jei tikrai rimtai pažvelgtumėm į to straipsnio autoriaus iškeltomis mintimis dar galima, žinoma, pridėti visokių švietimo mokesčių lengvatų ir t.t.

fanai, o man atrodo net kaka vaikus daryt dėl tokių niekingų ir žemiškų dalykų, šeima šventas reikalas, sušvelninant "skambius" žodžius (čia toks linksmai rimtas juokas ), o tautai galima duoklę atiduoti ir kitais būdais. Dėl išnykimo, kame problema, tu nori turėti daug, kartu ir kompensuoji mano indėlį

P.S. chroniški patriotai tą "niekingai" nepriimkit tiesiogiai

tai tos "kad ir ne asocialios šeimos" ir pačios asocialios šeimos, vadinasi, išlaiko ir deda indėlį į tautos išlikimą, taigi iš tiesų yra didvyriai, verti pagarbos
na, aš kalbu ne tik apie tokį žemišką dalyką, kartu turiu ir planą, kaip norėsiu savo vaikus matyti

Man atrodo pirmoj vietoj yra žmogiškumas, ir jau tik sekantis pilietiškumas, geras žmogus bus geras ir pilietis, o geri piliečiai retkarčiais, būna negeri žmonės . Aš taip vertinu. Visgi aš asocialių šeimų negerbsiu už tai, kad daro labiau nevykusią, prasigėrusią, daugiau problemų turinčią ir labiau asocialią, depresuotą ir savim nepasitikinčią tautą