Dzin, žinoma, tik mano nuomone toks požiūris, kad galima neturėti ir jokių vaikų nėra jau toks "neteisingas", vėlgi reikia rinktis savo prioritetus. Kažkada ir aš tokią galimybė buvau apsvarstęs, kad taip galima išlaikyt žymiai daugiau asmeninės laisvės ir nesiaukot dėl instinktų savo, vadinkim kažkokios "gyvenimo prasmės", nugyvent taip, kad pabaigoj galėtum pasakyt, kad ištikro gyvenai, o ne pastatei namą, pasodinai medelį ir užauginai vaiką
, vėliau pagalvojau, kad taip tai nors ir instinktai (ir nereikia aiškint, kad yra kitaip), tačiau kovot prieš juos beviltiška ir neprotinga, lygiai kaip ir ląstelei kovot prieš visą organizmą ir jo poreikius
. Bet jei tavo toks pasirinkimas, ne kaip maištininkui kovojant prieš instinktą, o tiesiog manai, kad taip jausies geriau tai aš tikrai palaikau tave. Aš ir galvoju, kad jei jau nerasiu tokios moters, kuri atrodys galinti būti tikra gyvenimo draugė tai irgi nespjaunu į tokį šulinį . Apie meiles (kas ištikro greičiausiai yra tiesiog trumpalaikė aistra) šnekėt neverta, kažkaip galvoju reikia vertint blaiviai, o ne su iliuzijomis, kad ir kaip jos įsėdusios į neva "teisingus" standartus (meilė irgi kaip sako tik gamtos triukas, skatinantis žmogų reprodukcijai
). Tiesa, manau, tu jaunas ir vistiek vėliau pasiduosi instinktui, kurti šeimą, kas nėra blogai, bet čia tik mano nuomonė, gal tu ir išties turėsi kitus prioritetus ir už tai visai nesmerkčiau tavęs. Labiau nepritariu žmonėm, prisidarantiem 10 vaikų, kad ir ne asocialioj šeimoj, bet nesugebančių jų normaliai išlaikyti ir dar aiškinančių apie kažkokias "dvasines" vertybes