Och jau tie studentai programuotojai - dažniausia sunku būna net nuspėti, kas juose užprogramuota!
Prieš kurį laiką toks ...Žilvinas Šaltys atskrisdavo ,,tyliai angelu arba juodvarniu" į internautų širdis. Dabar visuose tinklapiuose beliko tik užsklanda ,,Išeinu" / ačiū dievui, kad The Developer Day - ne Anapilis / Džiaugiuosi, kad kai ką iš jo kūrybos turiu išsisaugojusi.

Hmmm...labai patiko anądien tavo Akmeninė lova! Smagu, kad malonios tavo staigmenos tęsiasi ir toliau. Sėkmės

Bet ne viskas jau buvo taip blogai, kaip galėjo atrodyti. Man vis dar buvo likęs išdidumas ir sarkazmas. Aš dar galėjau numirti išdidžiai. Bet tuomet jis atlaužė gaiduką ir tarė:
- Turi dvi išeitis. Netektį savo galūnių arba vykdyti mūsų įsakymus.- Pasigirdo girgždantis balsas (turbūt pragertas).
- O nebus trečio varianto? Tarkim jus prašaunat pro šalį ir išeinat....- Šiaip nekaip išlemenau (čia buvo paskutinis sarkazmo lašelis likęs manyje).
Po tokių savo žodžių pagaliau supratau, jog nevisi supranta juokus. Tas smūgis į dešiniuosius šonkaulius buvo tikrai neblogas. Pora minučių negalėjau pratarti nei žodžio. Kai atsigavau po smūgio pradėjau vėl kalbėti: „Ar čia viskas ką sugebat?“- jie nieko nesakė tik antras vyrukas irgi išsitraukė šautuvą ir nutaikė į ranką. Dabar pasijutau tikrai nekaip. Taip ir nesupratau jiems reikia manęs gyvo ar ne. Todėl nusprendžiau daugiau nerizikuot.
- Na tai gal prisistatykit. Kiek galima bendraut žvilgsniais?
- Tau užteks žinot, jog privalai mūsų klausyt. Kuo mažiau žinosi, tuo tau geriau.
- O tai kaip man į jus kreiptis? Gal žudikas pirmas ir žudikas antras?
- Ne mane vadink Boni, o jį Klaidu.
- Na dabar aišku, kuris pas jus šeimoje galva.- Vienintelis dalykas atėjęs į galvą. Ką padarysi kartais visi klystam. Šį kartą trenkė į inkstus...
- Einam prie reikalo. Kalbėsiu trumpai ir aiškiai. Taisyklės tokios: jokios policijos, jokių draugų, nes nukentės ir jie. Mes tave stebėsim visą laiką. Mes apie tave žinom viską. Jei nori likti gyvas tau reikia vaikščiot į pasimatymus su Žaklina ir pildyti visus jos norus. Ar supratai?
- Taip.- Vis dėlto juos nusamdė jos tėveliai. Ir kodėl man taip nesiseka? Tikriausiai nueisiu į kelis pasimatymus ir aš jei atsibosiu. Ji pati mane paliks.
- Tuomet paskambink jei ir susitark dėl pasimatymo šiandien vakare.
- Bet jau pusė dešimtos. Aš nespėsiu...
- Ne mūsų problema. Geriau paskubėk.
Jie apsisuko ir išėjo. Aš stovėjau, kaip įbestas. Žinojau ką privalau daryti, bet ranka nekilo. Galiausiai nugalėjo sveikas protas ir aš jei paskambinau. Atsiliepė atsakiklis. Aš atsiprašiau ir pasiūliau nueiti į pasimatymą restorane, kuris priklauso jos tėveliams. Staiga ji atsiliepė:
- Labukas... tavo atsiprašymą priimu... tik nevėluok.
- Patikėk aš būsiu be penkių 23.
Po šio pokalbio visiškai įsitikinau, kad ji čia kažkaip įsivėlusi. Argi normali mergina iš karto atleistų? Ne... ji gerokai pakankintų, nebent besąlygiškai mane įsimylėjo, tuomet man jos gaila...
Aš greit nusimečiau visus rūbus ir palindau po šaltu dušu. Kaimynai jau buvo pripratę prie mano rėkimo po šaltu dušu. Taip tenka dažnai daryti, po to kai užmiegu ant klaviatūros, o rite reikia lėkti į paskaitas. O ne paskaitos... aš šiandien nebuvau... turbūt ir rytoj nenueisiu... kartais būna svarbesnių dalykų...Be to mano visas kūnas buvo nusėtas šakų įdrėskimų ir poros mėlynių.
Iš ėjęs iš dušo persivilkau drabužius ir ruošiausi senus rūbus padėti plauti, bet į kambarį įėjo vienas iš vaikinų. Atrodo Klaidas, bet man jei abu pernelyg panašus. Jis atnešė gėlių, saldainį ir šiek tiek pinigų. Matyt žinojo, kad pinigų visiškai neturiu. Patapšnojo man per nugarą ir palinkėjo gero vakaro. Atrodė visai malonus...
Paėmiau savo senus rūbus ir padėjau prie nešvarių krūvos (O ko jus tikėjotės? Juk aš viengungis...). Bet atsiminiau malonę padavėję ir išsiėmiau jos raštelį. Jame buvo parašyta: „Neik į savo butą.“. Šią akimirką aš visiškai pasimečiau. Iki pasimatymo dar buvo likusios 40 minučių. Aš nusprendžiau nubėgti į tą barą kur ją sutikau, o tik po to eiti į pasimatymą. Bet kaip išeiti, kad tie gudručiai manęs nepastebėtų? Nusprendžiau tiesiog eiti.. jei paklaus kur einu pasakysiu, kad dar turiu laiko, dėl to einu išlenkti kelis bokalus (tuo metu atrodė geriausias variantas. Meluoti nelabai mokėjau). Bet niekas manęs nieko neklausė, net gi jų nemačiau, kol priėjau barą. Užėjau į vidų ir iškarto pamačiau tą padavėją. Jį ženklais man rodė, kad nueičiau į vyrų tolėtą. Aš nuėjau ir laukiau... po poros minučių ji atėjo. Aš norėjau jos paklausti, bet ji man uždengė burną ir prirėmė prie sienos. Didžiausiam mano nustebimui ji pradėjo mane glamonėti...

Jos ranka nuslydo nuo mano kaklo ir sustojo prie nugaros. Staigiu judesiu ji nuėmė kažką nuo mano nugaros ir įmetusi į klozetą nuleido vandeni... Aš stovėjau ir nežinojau ką man reiktų daryti. Ji tarė:
- Labas mano vardas Keitė.
- L-a-b-a-s.- Vos išlemenau...
- Nusiramink aš tau viską paaiškinsiu... tik turim nedaug laiko, todėl kalbėsiu greitai.
Aš nieko nepratariau tik bandžiau suprasti... mintyse vėl grįžau prie teorijos, kad visgi bus kalti ateiviai...bet, ji, nutraukė mano mintis pradėdama pasakoti:
- Visu pirma ant tavo nugaros buvo pasiklausimo blakė. Todėl negalėjau kalbėt ir tau uždengiau burną. Tikiuosi nieko blogo nepagalvojai (nusišypsojo). Aš esu specialioji agentė ir dirbu užsimaskavusi šioje kavinėje. Tiksliau stebiu tavo namą. Nesijaudink aš dirbu neviena. Mes tave stebim visąlaik, o ypač tuos du klounus. Todėl nesivargink bandydamas susisiekti su policija. Jie nieko nežino ir tik viską sugadins. Pasikliauk mumis.
- Bet jie verčia mane...
- Neaušink burnos be reikalo. Mes viską žinom. Tiesiog daryk visus jų nurodymus ir nevaidink didvyrio. Tie vyrukai išmano savo darbą. Tu susidūrei su mafija. Pakolkas mes jų negalim suimt, nes nežinom kas už jų stovi. Tiesiog vygdik jų įsakymus. Ar supratai?
- Nelabai...
- Tai gerai... tik atsimink, kad mes visada tave stebim ir kai reikės įsikišime.
Tuomet ji mane pabučiavo. Nuo jos bučinio man apsisuko galva ir tą akimirką pajutau, kad dėl jos galiu viską padaryti...Ji pasakė, kad man reik paskubėt ir išbėgo. Per visą šią makalynę pirmą kartą pasijutau, kad aš nevienas... ir svarbiausia žinojau bent maždaug kas vyksta.
Kai išėjau iš baro pastebėjau, kad be 10 minučių 23:00. Supratau, kad vėluosiu. Bet prie manęs privažiavo juodas limuzinas. Atsidarė durys ir aš įlipau. Viduje sėdėjo mano pažystami draugužiai... aš norėjau pradėti teisintis, bet jei mane nutraukė. Pasakė, kad žino kodėl aš bare buvau (o kaipgi jie nežinos, juk klausėsi manęs kai namie svarsčiau...). Jie nuvežė mane prie restorano ir pasakė, kad vygdičiau visus Žaklinos norus. Aš aišku sutikau ir nuėjau į restoraną. Jame manęs jau laukė Žaklina. Nepasakosiu smulkmenų kaip mes kalbėjomės... kaip aš tvardžiausi ir bandžiau juoktis iš jos pokštų. Bet nesusivaldžiau, kai ji pareikalavo, kad jei pasipirščiau:
- Gal tau stogas važiuoja?... Ar tu galvoji ką kalbi?... aš į tave žiūrėt negaliu ir iš vis čia atėjau tik, todėl kad mane privertė.
Bet ji nei kiek nenustebo. Tiesiog pasakė:
- Jei manęs nevesi tave išneš iš čia kojomis į priekį. Pagalvok ką darai...
- Tai tu viską žinai?
- Ar aš viską žinau? Aš viską sugalvojau...
- Kas tu per žmogus? Ir kam tau manęs reikia? Mažai turi žaislų?
- Apsimesiu, kad negirdėjau tavo kvailų žodžių. Ritoj 15:00 mūsų vestuvės. Nevėluok arba tave ras negyvą pakelėje. Susitiksim metrikacijos biure.
Ir ji išėjo. Aš prie to staliuko sėdėjau dar pora valandų galvodamas... Galiausiai priėjau išvados. Kad man reik eiti namo ir pabusti iš šito sapno... arba tiesiog pamiegoti. Man buvo per daug įspūdžių šiai dienai... visgi rytas protingesnis už vakarą... be to ritoj mano vestuvės, juk reik atrodyt gerai...

Nelabai atsimenu, kaip atsidūriau savo bute, bet kažkas mane pažadino 4 valandą nakties. Man žiauriai skėlė galvą. Matyt būsiu prieš grįždamas namo kažkur gerai prisigėręs. Į mano kambarį įėjo Keitė. Ji man buvo tarsi nakty nušvitusi saulė. Ji atsisėdo prie manęs ir pradėjo šnekėti:
- Aš žinau, ką tau pasakė... aš irgi ten buvau... neimk per daug į galvą. Juk yra išrastos skyrybos. Be to bus net netikros vestuvės. Jus juk į bažnyčią neisit. Mums reikėtu, kad tu dar kelias dienas pakentėtum. Matai, čia viskas, kur kas sudėtingiau... viską tikrai ne ji sugalvojo... be to neaišku, kodėl ji taip elgiasi.
Tiesa pasakius nelabai girdėjau, ką ji man sakė. Manyje suveikė hormonai... Aš negalėjau jei atsispirti...Aš ją pabučiavau. Pasirodė, kad ir ji kažką man jaučia... o koki reikėjo tikėtis, kai mergina ateina 4 ryto prie tavo lovos. Na kas vyko toliau smulkiai nepasakosiu. Manau, kad patys suprantat. Nenorėčiau atskleisti profesinių smulkmenų...
Kai pabudau buvo pirma dienos. Iš pradžių pagalvojau, kad viskas tebuvo sapnas, bet pamačiau ant stalo raštelį. Matyt prieš išeidama paliko Keitė. Jame buvo parašyta: „Pasistenk dėl manęs“. Supratau, kad visgi man teks vest. Labai nesistengiau... tik palindau po dušu ir susiradau apdulkėjusį kostiumą.
Kai atvykau į metrikacijos biurą ten jau manęs laukė Žaklina.
- Žinojau, kad ateisi.- nusišypsojusi pasakė Žaklina.
- O kaip gi aš galėjau praleisti savo vestuves?- atkirtau Žaklinai. Man, net bloga pasidarė pamačius jos šypseną.
Po mūsų trumpo pokalbio įėjome į biurą, kur mūsų jau laukė jos tėvai. Aš mintyse juos iškeikiau... Bet vos neišsprūdo keli gražūs žodžiai, kai su jais sveikinausi. Visgi mes susituokėm ir įlipę į limuziną išvažiavom. Aš jei limuzine pareiškiau, kad nesiruošiu su ja miegot... Bet pasirodo to ir nebūtų buvę. Ji nuvežė mane namo ir paleido. Tik pasakė, kad ritoj turėsim kartu nueiti pas jos tėvus vakarienės. Ir liepė man namie sėdėt, kaip pelei po šluota. Kiek supratau ji nuvažiavo kažkur švęsti savo vestuvių be manęs. Aš buvau eilinį kartą sutrikęs. Nesu aš toks durnas, kad nesuprasčiau, jog čia kažkas ne taip.
Parėjęs namo bandžiau įsijunkti kompiuterį, bet jis neįsijungė... tuomet atsiminiau, kad „hardo“ neturiu. Man pasidarė įdomu koks, jo, vaidmuo šioje istorijoje. Mane užplūdo atsiminimai apie vakarykščią dieną. Bet iš visų prisiminimų juokas ėmė tik iš juodų vyrukų šukuosenų... daugiau neradau iš ko pasijuokti. Mane apėmė depresija. Net nepastebėjau kaip įėjo Keitė į mano butą. Tiesa pasakius daug žodžių nebuvo... mes sugriuvom į lovą... bet įpusėjus.... aš smigau. Pasirodo mergaitė turėjo klafelino.
Pabudau nuo didelio trenksmo į mano duris... jos buvo išlaužtos. Prieš mane stovėjo detektyvas ir būrys policininkų. Visi jie laikė į mane nutaikę savo ginklu. Ir aš supratau, kodėl jie į mane taikosi... Ant mano stalelio prie lovos gulėjo pistoletas.
- Nejudėk.- Sušuko detektyvas.
Policininkai man uždėjo antrankius ir paaiškino mano teisias. Aš supratau, kad visiškai nieko nesuprantu... be to žiauriai skaudėjo galvą nuo klafelino... matyt, todėl negalėjau galvoti.

Įdomu, įdomu. įdomu..
Tikras detektyvas.
Kaip tik šiuo metu skaitau Agatą Kristii

As neperseniausiai perskaiciau Dostojevskio ,, Nusikaltimas ir bausme". Labai patiko... seniai gera knyga buvau skaites... mokykloj kokias nesamones vercia skaityt...

Tai todėl, kad turim nuostatą- pasipriešinimą programinei nurodomai literatūrai..
Nenustebk tik, jei pasakysiu, kad Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė" įeina į rekomenduojamos perskaityti literatūros sąraša- tik originalo kalba..
Vat kai nežinojai, tai su apetitu ir perskaitei:)
Tiesa, tai labai gera knyga..

žinojau... bet vistiek patiko... norejau pasakyti, kad mokykloj retai kada reikia gera knyga perskaityt...na dar gal isimtis „Altoriu sesely" ir „Tevas Gorijo"... (Na gerai buna ir neblogu knygu kartais...)