Kai važiuojame kažkur į svečią šalį, visi turim savo tikslą. Vieni tik trumpam užsidirbti pinigų ir grįžti pas šeimą, gimines, kiti ilgesniam laikui, o kai kas net nežada jau daugiau Lietuvoje pasirodyti. Šiandien papasakosiu apie mano pastebėtus mūsų tautiečius atvažiavusius į užatlantę, geresnio gyvenimo ieškoti. Kaip visada atsiprašau tų, kurie nesutiks su mano nuomone, nes aš stebėjau žmones atvažiavusius pas mus. į mūsų mažą Amerikos kampelį
Jie atvažiuoja toki lėti, kiek išsigandę, dauguma su baime akyse, nes vis tik kelias labai jau ilgas ir atgal kad sugrįžti, reikia ant bilieto sugraibyti, nes kelionės kaina gana nemaža. Be to pereinama jau prie kito pinigo, kurio vertė Lietuvoje aukštesnė. Pradžioje mano pastebėti žmonės skirdavosi į dvi dalis. Vieni apsidžiaugdavo, nes maisto produktai drabužiai ir šiaip buities prekės čia gana nebrangios. Nusiviliama būdavo drabužių asortimentu ir šiaip amerikiečių skoniu.
Kitiems viskas brangu, nes viskas doleriais, koks bus atlyginimas niekas nežino, ir aplamai gyvenimas rodos eina į pabaigą. Ir vieniems ir kitiems šoką suduoda butų kainos. Nes nuoma jau greitai ir iki tūkstančio už mėnesį pakils už mažą vieno miegamojo butą. Kiek esu girdėjusi, Kalifornijos Valstijos butų kainos daug didesnės, ten mūsiškės tai rojus.
Pagyvenama mėnesį. Pradžia būna sunki visiems, koks bebūtum, nes tu neturi visų reikiamų dokumentų, negali laikytis vairuotojo pažymėjimo, o be jo Tu niekas. Gerai, kad aplinkui gyvena Lietuviai. Jie padeda, jie pavežioja po parduotuves, kartais ir į gamtą nusiveža, kad dienos nebūtų tokios liūdnos. Nes viskas sukasi tame užburtame rate. Laukiama dokumentų. Kadangi čia kurortas visuomeninio transporto nėra, visi turi savo mašinas ir važinėja, tu gali koki pusmetį drąsiai važinėti su Lietuviškomis ir niekas per daug Tavęs nebars, tačiau automobilį nusipirksi tik tada, kai teisės gulės ant stalo.
Praeina keletas mėnesių... jau puikuojasi kažkoks automobiliukas ant kiemo jau pasijauti laisvesniu nuo kitų nepriklausomu, kada sugalvoji važiuoji maisto, kada užsimanai į pliažą. Jau pradedi užsidirbti pastoviau ir gali susiskaičiuoti kiek tau liks pinigų nuo kiekvienos algos. Žinoma visada gali pasiklausti šalia gyvenančių kartais kartu dirbančių tautiečių.
Praeina pusmetis. Pajauti, kad jei ir nemokėjai kalbos, jau gaudaisi bendruose žodžiuose, nors labai dar nervina kai parduotuvėje pardavėjas užšnekina, tada apsisukęs mauni per duris.
Praeina metai. Pasibaigia buto sutartis, Tu jau turi susitaupęs porą tūkstantukų (nu čia jau aišku irgi nuo darbo ar paties priklauso). Jau ir apie mašiną geresnę pagalvoji. Jau pradeda nervinti lietuvių patarimai, kam čia aiškina, aš jau metai čia gyvenu viską žinau. Kai dar laiko praeina, nusiperki mašiną normalesnę. Mes gi Lietuviai!!!! mes negalim kaip koks amerikiečių turčius su papuvusia važinėja. Pas Lietuvį viskas turi būti geriausia. Pastebi, kad kaimynas lietuvaitis jau nelabai su Tavim ir sveikintis nori, nes pyksta kad geresnę mašiną už jį turi. O paskum jau ir ginčuose sudalyvauji, kad gali ir tą nusipirkti ir aną. Visagalis doleris „smaugliu“ krūtinėn lenda, palikdamas pėdsaką
Kai praeina 2 metukai jau kai kuris ir būsto kokio pasidairo. Tik pusė lietuvaičių jau nelabai sveikinasi, nes jau nusibodę vieni kitiems. Dar susirenka kur į svečius, bet bendrauja jau tik saujelėm (chebrom).
Čia galima pasakoti be galo, bet va dar dvi mūsų tautybės blogosios savybės. Pavydas ir skūpumas. Kartais pažiūrai į žmogų ir nesupranti, ko gi jis atvažiavo. Lietuvoj firmelę turėjo, gan neblogai uždirbo, o čia atvažiuoja ir užsikrečia tuo pirminiu emigranto virusu, kuriuo serga kiek begyventų. Tai taupymu. Kitos kalbos nėra, tik tą gavau pigiau, anam buvo nuolaidos, ir t.t. Ir pažiūrai į žmogų, važinėjo Vilniaus gatvėse neblogu BMW automobiliu, turėjo šiokį tokį verslą, o dabar neša triūsikėlius gražinti į parduotuvę, kurių kaina du su puse dolerio ir stovi ten pusvalandį eilėje.
Liūdnas vaizdas Vėl gi pavydas, tai supykdo žmones, nes vienas gal darbą geresnį gavęs, kitas gal šiaip gabesnis pasimokina ir net ui kokias aukštumas pasiekia, ir daktarais tampa ir kitais aukštais specialistais, bet juk pasiekia ne su kyšiais, o savo jėgom.
Iš kitos pusės Lietuviai šaunuoliai nes siekia geriausio, ir kartais Amerikiečiai stebisi, kad žmogus pragyvenęs 2 metus turi namą, turi viską ko jam trūksta. Labai didelė pagalba vienų kitiems, ypatingai naujai atvykusiems. Pamenu, kai atvažiavom kai sulėkė nepažystamų žmonių galybė, privežė baldų patalynių drabužių, visko. Tada lieki dėkingas ir pats stengiesi nelikti kitiems abejingu.......
Štai mes tokie iškeliavę į Ameriką laimės ieškoti.
Prašau nekalti manęs prie kryžiaus, jei kitose Amerikos vietose mano apsakymas pasirodys absurdiškas. Visada su Jumis,
Irma

Irmute, va as idesiu is savo senu memuaru ka as tik nuvazevus maniau apie Amerika Dabar nuomone siek tiek pasikeitus...bet taip maniau ten pagyvenus ir igavus sokio tokia nostalgija Lietuvai ))
Metai atgal buvo taip :

Islipau is lektuvo ir pirmas ispudis what da shit is it? Aplink kazkokia mase zmoniu, nesuprasi nei kas jie nei ko jie nori. Pirmasis aplankes insidentas vos islipus ir beatsiimant lagaminus tai prakeikti amerikonu sunys, kurie uzuode mamytes ideta desra ir gabaleli lasinuku. Viska svolaciai ateme, likau basa nuoga be gabalelio maisto. Dabar suprantu koks didelis praradimas tai buvo. Vaikai, cia viskas nevalgoma, viskas neva liesa, bet kartu viskas 100 RIEBU. O Lietuva, o issvajotas namini maiste, o mano normaliosios bulves, darzoves su skoniu, svogunas nuo, kurio verkema, pasiilgau jusu jau dabar, nors tupiu cia tik trecia savaite. Pasiilgau visko kas lietuviska ir kas normaliau nei normalu.
Sake man viena tokia mano nemirtingos grupuotes nare, kad usa tai labiau panasiau i ruda uztersta suduka, tik ar tikesi vaike kol nepamatei savom akim? Zinoma, kad ne. Tad dabar drasiai galiu pasakyt sau ir kam tik nori, kad vaikaiiiiiiiiiii cia tikrai rimtas brudas.
Aplink plaukia mase zmoniu, drasiai galeciau pasakyti, kad dalis ju yra ganetinai kvailoki, pergrubu butu istarti zodi durni, nesinori zmoniu menkinti, bet kaip bebutu, vis del to manau likau suprasta.....
Dirbbu cia gyvenime gelbetoja arba kaip amerikonai vadina LIFEGUARD. Saugau amerikonus nuo ju zioplumo, nemokejimo plaukti, nuo perdidelio pasiputimo ir seip perdidelio pasitikejimo savimi. Zmogau jei tu sveri 200kg tai kokio velnio eini i vandens atrakcijonu parka??? nu gerai as dar galiu suprasti ateini ilipi i baseina iki keliu ir tupi, bet negaliu suprasti kokio velnio leidiesi nuo ciuozyklu, jei tavo sikna netelpa i toki apvalu pripuciama rata? Kokio velnio atsisedi ten kur as neleidziu, ir dar kokio velnio ziuri isputes akis, kad as tave pastumciau???? Who i am? as ne gigante zmogau, 59 kg negali pakelti ar pastumti 200kg tokia graudi tiesa.... Bet ar tai svarbu??????? oj ne juk jie yra pasaulio bambos.
Gerai gerai, negaliu koliotis ant visu yra ir tikrai labai maloniai apsimestinu zmoniu, kurie sypsosi dekoja, pakalbina ir seip supranta kas jiem kaip zmonem yra sakoma.
Vaikai visokiu yra ir visokiu reikia...visokiu tik ne tokiu Lietuvoje:)))

Jadzka,,,
Kuriam planą, kaip Irmą apsaugot..nuo 200 kg..

nu bet žinai,..užspringau besijuokdama

Taip, kas liečia maistą aerouoste, mus jau buvo perspėję saugotis šuniukų. Tad dešros dar Lt buvo susuktos į 10 poleteleno maišelių ir ėjau kampais, kaip narkotikus veždama. Dabar jau nebevežu, nusibodo slėpti. Yra rusų parduotuvių kur galima ir pardavinėja panašių rūkytų produktų. Žinoma ne visiems lengvai pasiekiama. Jei dėl dešros turi 500 kilometrų važiuoti, tai jau ne kas.
Asha nežinau kaip kitur, bet mūsų moterų nereikia saugoti nuo nutukimo kaip sakai, aš juk minėjau, kad lietuviai siekia geriausio, tad jei žmogus atvažiuoja iš Lt normalus tai prisižiūri ir svorį. Nu vyrams gal nelabai tas išeina. Vis tik susigundo užsukti į McDonaldą - storulių kalvę, nes ten labai pigu ir svarbiausia neužima laiko kad pavalgytum.
Jadze, aš žiūrau Tau tikrai super "geri" atsiminimais palikę apie JAV

Tai gal tiks...kaip nuskriaudžiau užsienietį Lietuvoje? Kad jau apie maistą...

Didelė valgykla.Stalų bent kelios eilės...Atsinešiau padėklu maistą ir pasidėjau ant stalo..O įrankius tai pamiršau..Na, ką, reikia grįžti..
Pareinu su šaukštais, žiūriu- mano pietus iš padėklo negras varpo...Nu, parazitas, galvoju, taip tau jau nebus..!.Čiupau už padėklo, timt! į save.
Tas nė kiek nežada atiduoti- timpt! į save..Aš ir vėl -timpt..! Negras - taip pat..timt!
Na, matau, kad geruoju neatiduos, ėmiau dairytis pagalbos, kad ir kalbinu, ni bum bum..nemoka.., laikosi už padėklo ir viskas..
Nagi žiūriu- visai netoli , ant gretimo stalo mano pietūs padėkle aušta..
Uiii,..pastūmiau jam padėklą atgal, nuėjau prie savojo, ale nei aš, nei negras nebegalėjom valgyti-žvengėm susiriesdami..
Galėjau jam tuos pietus padovanoti ir netampytis, bet pagalvojau: kaip tu gali drįsti ne savo valgyti?

asha čia gal dar paamonėje susidarius nuomonė, kad jei juodas, tai ubagas, nu ir tipo bomžas. Įdomu jei būtum greičiau pagalbą radusi negu pamačius savo padėklą.... Ar būtų vargšelis taip ir neparagavęs lietuviškos virtuvės???
Ui prajuokinai

Ne, aš taip negalvoju, principas kitas - SVETIMO NELIESK
Tai Klp, negrų visada pilna..

Jei turite minutėlę laiko siūlau paskaityti ši straipsnelį. Tikrai tikras ir gyvenimiškas pasakojimas

Kodėl užsidarė "Senasis Vilnius" Niujorke


Daugelis turbūt sutiksite, kad išvažiavę iš savo gimtojo krašto tampame didesniais savo šalies patriotais. Gyvendami toli nuo Lietuvos su laiku vis daugiau pasiilgstame ir norime ko nors lietuviško: maisto, gintarų, muzikos ir panašiai. Yra nemažai žmonių, kurie importuodami lietuviškas prekes, gamindami jas patys, ar rengdami Lietuvos estrados žvaigždžių koncertus džiugina kitus savo tautiečius, ištroškusius savų dalykų gyvenant užsienyje. Iš Alytaus kilę Donatas Bruzga ir Romualdas Šapaitis jau keletą metų verčiasi lietuviškų maisto prekių importu į JAV, o pereitais metais lapkričio mėn. pabaigoje Niujorke šalia didmeninės prekybos buvo įsteigę ir mažmeninę – parduotuvę "Senasis Vilnius" (Old Vilnius).
Trumpas ekskursas į praeitį
Jeigu pavieniai lietuviai į Jungtines Valstijas patraukė dar 17 a. viduryje, tai masinė mūsų tautiečių emigracija už Atlanto istoriniuose šaltiniuose pirmąsyk minima 19 amžiuje. Tuo metu daugiausia atvykusiųjų iš Europos į "Dėdės Samo" žemę apsistojo pagrindiniame amerikiečių uoste Niujorke. Būtent tada "Didįjį Obuolį" atrado ir lietuviai. Jeigu dauguma mūsų protėvių atvykę į naują šalį griebėsi paprasto fizinio darbo, netrukus atsirado keletas drąsuolių, kurie įsteigė vadinamuosius saliūnus, ilgainiui tapusius lietuvaičių susibūrimo vieta. Vėliau šiame mieste pastatytos arba įsigytos 5 lietuviškomis tapusios bažnyčios. Deja, dvi iš jų šiandien jau uždarytos, ir trečioji – seniausia tebeveikianti Amerikos lietuvių parapija Niujorke Aušros Vartų šventovė Manhattan, NY greičiausiai užvers savo duris dar iki Naujų metų... Panaši lemtis ištiko ir beveik prieš metus Richmond Hills rajone atsidariusią vienintelę lietuviams priklausiusią parduotuvę "Senasis Vilnius", kuri užsidarė prieš porą savaičių.
Apie tai bei daug kitų dalykų kalbėjomės su šios parduotuvės vadovu Donatu Bruzga, kuris, beje, neatsisakė savo lietuviško verslo idėjos ir toliau.

-Donatai, trumpai apie save: kur gimęs, augęs, Tavo šeimyna? Kas esi pagal horoskopą?
-Gimęs ir augęs Dzūkijos sostinėje, tai ir laikau save dzūku (tikru lietuviu), žmona Vilma taip pat alytiškė. Auginame du sūnus: Adomą, kuriam jau 12, ir Benediktą, kuriam sukako 6. O vaikai tai tikri pasaulio piliečiai – štai Benediktas gimė Londone, pirmas jo gimtadienis atšvęstas Lietuvoje, antras – jau Amerikoje, o dabar su mama gyvena mūsų šalies sostinėje. Aš pats pagal horoskopą - "auksinė žuvelė"!
-Tavo vaikai – gimę Lietuvoje, gyvenę Anglijoje, dar Amerikos ir pasaulio neoficialioje sostinėje Niujorke... Kuo save laikote: europiečiais ar jau amerikiečiais?Ar nebijote, kad vaikai suamerikonės, nutautės?
-Adomas, kuomet gyvenome Anglijoje, lankydamas darželį, vėliau mokyklą bendraudavo angliškai, tad namie versdavom kalbėti tik lietuviškai. Kuomet nežinodavo lietuviško žodžio, įsigudrindavo prie angliškųjų pridėti galūnę "as": "Tėte, nupiešiau "picturą", čia – "grasas"... Dabar, gyvenant Niujorke, tapti "anglosaksu" amerikiečiu tiek pat šansų, kaip ir kiniečiu, rusu ar italu. Juk jų čia dar daugiau nei lietuviams labiau įprastų amerikonų. Vienoje vietoje užrašą "McDonalds’" gali suprasti tik iš logo, nes tai - kiniečių rajonas, Brighton Beach rusiškame restorane negras dainuoja "Murka" ir kitas tarybines restoranines dainuškas. Paklausus jo, kur išmoko rusų kalbos, sako: "Na Braitone bl...(riebiai nusikeikia)".
-Pradžioje visa šeima emigravote į Angliją. Kaip ten sekėsi, kodėl iškeitėt Europą į Ameriką?
-Sekėsi neblogai, bet pasiilgdavome Tėvynės, sugrįžome į Lietuvą. Bet va, kaip būna – išlošiau žalią kortą. Taigi į Ameriką atvažiavau iš Lietuvos, jau ne iš Anglijos. Visi gi sako, čia - svajonių šalis!!! Tik niekas mums tuomet nesakė, kad Amerikoje reikės daug daug dirbti. Kartą, besisvečiuojant mano šeimai jau Niujorke, vaikas paklausė: "Tėte, kada rytoj tu važiuosi į darbą?". "Ryte" - pasakiau. "O kada tau rytas, nes tu išvažiuoji tai 2, tai 5, tai 8 val...?" - į klausimą klausimu atsakė mano sūnus.
-Dauguma vyrų mėgsta "žaisti" su lėktuvais, mašinomis, galų gale, sportuoja... Kodėl maisto produktai? Ar pakankamai patrauklus verslas? Nekilo niekada minčių, kad reikėjo kažkuo kitu užsiimti?
-"Tautinis" maistas - tai pirma, ko pasigendi emigracijoje. Be to, nepamirškime, kad čia, Niujorko apylinkėse, gyvena labai daug emigrantų iš buvusios Sovietų Sąjungos, kurie puikiai atsimena skanius Baltijos šalių, o ypač Lietuvoje pagamintus maisto produktus. Be to, Niujorko apylinkėse gyvena apie milijoną rusakalbių emigrantų, kurių perkamoji galia kur kas didesnė, nei visos Lietuvos kartu paėmus (neskaitant turbūt išeivijos), taigi mes aprūpiname lietuviškais produktais keletą šimtų maisto parduotuvių visoje Rytų pakrantėje ir kitose valstijose.
-Po truputį pereiname prie skaudžios temos. Dabar jau buvusios parduotuvės pavadinimas – kodėl tai "Senasis Vilnius"? Juk abudu su Romualdu kilę iš Alytaus – tai galėjo būti "Puntukas", galų gale, Kaunas arčiau?
-Na, jei būtume pavadinę "Puntukas" ar "Pirmas Alytus", vargu ar kitataučiams tai asocijuotųsi su Lietuva. Vilnius yra pats gražiausias mūsų šalies miestas ir, esu įsitikinęs, vienas gražiausių pasaulyje! Be to, šiuo metu ten gyvena ir mano šeima. Man niekada nepatikdavo, kad daugeliui rusakalbių Baltijos šalys visuomet atrodydavo kaip viena valstybė, kurios sostinė yra Ryga – nusprendėme tokį požiūrį kiek įmanoma pakeisti.
-Lietuvaičiai verslininkai daugiausia steigia naujas kompanijas Čikagoje ("Amerikos lietuvių sostinėje"), jei ne ten – tai Kalifornijoje, Vašingtone, Floridoje, bet ne Niujorke, kur, atrodo, ir taip visko pilna. Ar nebuvo nedrąsu pradėti biznį 8 milijonų žmonių mieste? Juk ir savo tautiečių čia ne tiek jau daug, kaip sakysime, toj pačioj Čikagoj ar Los Angeles? Gal visgi tai buvo per drąsus žingsnis?
-Klausime atsakymas. Visur yra lietuviškų kavinių, parduotuvių, produktų, bet ne Niujorke. Čia visko pilna, bet lietuviškos parduotuvės, kur galėtum nusipirkti Lietuvoje pagamintos duonos, sūrio, silkės, giros, lietuviškų laikraščių ir žurnalų, pasiklausyti lietuviškos muzikos - nė vienos. Turbūt artimiausia už 800 mylių. O netgi ir lietuviai tesudarė apie 30% mūsų klientūros, turėjome pastovių pirkėjų iš visur: rusų, lenkų, žydų, rumunų, indų, meksikiečių bei afrikiečių. Pavyzdžiui, rusakalbiams Baltijos šalys asocijuojasi su kokybe ir švara. Iš jų išgirstame daug pagyrų mūsų tautai. Jie tebevažiuoja ilsėtis į Druskininkus, Palangą, Jūrmalą net iš Amerikos, kur pasirinkimas, atrodytų, tikrai didelis. Rumunai pamėgo Kėdainių konservų fabriko raugintus kopūstus, indai ir afrikiečiai lietuviškus saldumynus, "Dadu" ledus. Tačiau didžiausia paklausa būtų turbūt lietuviškiems lašiniams, kurių, deja, kaip ir kitų mėsos produktų iš mūsų Tėvynės į JAV dar negalima importuoti. Turime verstis lenkiškais.
-Tai vis dėlto kodėl spalio 14 d., belikus vos kelioms savaitėms iki savo pirmųjų metinių, užsidarė "Senasis Vilnius"?
-Priežasčių tam yra daug. Viena pagrindinių - reikėjo daugiau ploto sandėliuoti mūsų importuojamas prekes. Na o šiaip net jei ir iš pat pradžių būtume buvę didžiausiais optimistais, negalėjome tikėtis, kad tokia nedidukė maisto prekių krautuvė, kurioje nebuvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais (tai Niujorke yra labai nelengva – alkoholiui prekiauti licenzija kainuoja didžiulę pinigų sumą, o jos laukti tenka ilgą laiką) atneštų didelį pelną. Nusipirkome šį verslą visų pirma dėl šalia tame pačiame pastate esančio sandėlio bei įsirengėme mūsų su Romualdu firmų ("DB Labas International" bei "Litas LLC" – aut.) biurus. Manėme, jei gretimais įrengta parduotuvė sugebės bent jau išsilaikyti be nuostolio – ir tai gerai. Juk malonu kasdien pabendrauti su savo tautiečiais, įkurti savotišką lietuvišką salelę už Atlanto.
Apsispręsti įsigyti šį pastatą su jame jau buvusia emigrantų iš Latvijos įsteigta parduotuve turėjome per keletą valandų – juk ten nuomojomės maisto produktams, atvežtiems iš Lietuvos, sandėlį su pramoniniais šaldytuvais. Kadangi, kaip minėjau, parduotuvė nebuvo pagrindinis mūsų verslas, tiesiog norėjosi, kad tai būtų širdžiai miela aplinka. Lietuvybę remti stengdavausi ir anksčiau, ir dabar remiu vietines lietuvių krepšinio komandas. O atėjus į parduotuvę, pirkėjo akį norėjome patraukti lietuviškais suvenyrais, sportiniais marškinėliais, įvairia atributika. Žodžiu, "Senasis Vilnius" turėjo išeiti už normalios parduotuvės rėmų, savotiškas lietuvybės "kampelis" daugiamilijoniniame Amerikos mieste. Tačiau ne viskas pavyko, kažkaip neradome bendros kalbos su vietine lietuvių bendruomene (galima sakyti, iš jų pusės nuo pat pradžių susilaukėme daugiau kritikos nei palaikymo – tai užkliūdavo ant Lietuvoje pagamintų konservų dėžučių užrašai rusų kalba, tai iš Lietuvos atvežtų kompaktinių plokštelių muzika nepatikdavo, tai mūsų parduotuvės darbo valandos per trumpos...). Taip pat išgirsdavome daugiau komplimentų iš žydų, negu, sakysime, mūsų tautiečių "dypukų", kuriems išvykstant juk Lietuva dar buvo "ubagų kraštas", kurioje visi tik ir laukia jų atvažiuojančių iš čia su keliais doleriais. Dauguma tos kartos žmonių tebegyvena šaltojo karo nuotaikomis ir nuvažiavę į Lietuvą ieško visko blogiausio. Paskui sugrįžę pikti kitiems pasakoja, kad pas jų giminaičius tenai mašinoj nėra oro kondicionieriaus, ir jiems bendrai nepatiko Lietuvoj. Ką galiu pasakyti – dar gerai, kad jie ten išvis pabuvojo, nes yra daug tokių, kurie Lietuvoj nebuvę virš 50 metų, o tebepasakoja apie mūsų šalį tartum vakar emigravę. Kartais svajoju pamatyti jų veidus, nuvežus juos pasižiūrėti į Belmontą (Vilniaus raj.), Kuršių Neriją su Nida ar dabartinę Palangą vasarą, galų gale - bet kurį 21-ojo amžiaus Lietuvos kampelį!
Taigi su mūsų parduotuve šiaip kažkas įstrigo, per šiuos nepilnus metus patyrėme, jog aplinkinių lietuvių noras patarinėt, kaip daryti biznį, yra beribis. Toks jausmas, kad jie visi baigę kažkokias (niekam nežinomas) biznio mokyklas, kas antras patardavo, kas "gerai eitų"... Paskui "tai kodėl pirmadieniais dirbanti pardavėja nekalba lietuviškai?". O juk gerą lietuvę-pardavėją surasti čia itin sunku - jos norėdavo 50% didesnio atlyginimo, nei gaudavo rusų parduotuvėse. To paaiškinti niekaip negaliu...Gal jos galvodavo: kadangi mes visi iš Lietuvos, tai turėtume kartu dalintis ir parduotuvės pelną? Tas pats ir su senaisiais išeiviais iš prieškario Lietuvos – jie į mus žiūrėdavo, tartum mes jiems irgi kažką skolingi. Gal už atstatytą Lietuvos nepriklausomybę?
Kai pildžiau dokumentus Amerikos "žaliai kortai", juk jie man nepadėjo, o ir atvažiavus į Niujorką kažkaip nepajaučiau, kad turėčiau kokį nors stiprų užnugarį, pas ką galėčiau kreiptis, jei bus sunku. Nemanau, kad nors vienas jų kuo padėtų. O įsikuriant JAV pagelbėjo keli tokie patys kaip ir aš "trečiabangiai"...
Tiesa, bandėm padėti suremontuoti tą Aušros Vartų bažnyčią, kurią dabar rengiamasi uždaryti: surinkome brigadą savanorių, kai kurie vyrai net iš kaimyninio Konektikuto buvo pasiruošę atvažiuoti į pagalbą nemokamai padirbėti, viską savo lėšom. Tačiau ten dirbantis kunigas pasakė "nereikia". Tai mūsiškis išėjo iš SAVO tautos bažnyčios – kaip per veidą su šlapiu skuduru gavęs. Nuoširdžiai siūlai paramą, o jos niekam, pasirodo, nereikia. Dabar "dypukų" klausiu, kaip jūs bandote išsaugot tą parapiją?. Sako: mes nusiuntėme el. laiškus!!! Dieve padėk.
Teisybės dėlei, vienas nedaugelio, kurie tikrai stengėsi mūsų verslui pagelbėti, tai buvo LR konsulas Niujorke Algimantas Misevičius. Tačiau daugelis "trečiabangių" lietuvių, atvažiavę į "Senąjį Vilnių", tikėdavosi pamatyti pas mus tokį produktų ir prekių asortimentą, turbūt ne mažesnį, negu Vilniaus "Akropolyje" – jiems, ko gero, atrodė, kad mes kas vakarą patys skrendame į Lietuvą parsivežti naujų prekių ir į Ameriką galima atvežti viską, kaip toje pasakoje "lydekai paliepus, man panorėjus"...
-Prieš keletą mėnesių viename pagrindinių šalies dienraščių priede "Ekonomika" pasirodęs straipsnis apie Jūsų verslo partnerį taip pat turbūt nepadėjo? Kas tai buvo: netikėtas bendrininko "vojažas" su spauda ar eilinė elitine save laikančios žiniasklaidos "antis", siekiant pigaus populiarumo? Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
-Kiek girdėjau, mano kolegą ("Litas LLC" kompanijos savininką Romualdą Šapaitį – aut.) "Lietuvos ryto" korespondentė "pasigavo" viename Dublino barų Airijoje ir "per jėgą" kamantinėjo apie mūsų firmų verslo reikalus, įsteigtą parduotuvę Niujorke. Jis sakosi nieko tokio neminėjęs, bet kuomet išėjo straipsnis su skambiu pavadinimu "Verslininkui Niujorke trukdo Uspaskich'o šešėlis". O, kaip žinia, mes prekiaujame Kėdainių konservų fabriko produkcija. Žinoma, tokia publikacija mums neatnešė ilgalaikės naudos, galbūt tik trumpą sensacingų žinių iššauktą susidomėjimą.
Bet "Senojo Vilniaus" parduotuvę uždarė ne tas aprašymas, o visų pirma negatyvus daugiatūkstantinės Niujorko lietuvių bendruomenės požiūris – kaip iš mūsų, naujai atvykusių "trečiabangių" tarpo galėjo atsirasti tokie išsišokėliai, sukaupę reikiamą pinigų sumą ir sugebėję atidaryti didžiausiame Amerikos mieste savo verslą ir parduotuvę. Juk ne paslaptis, kad dauguma emigrantų iš Lietuvos čia visuomet dirbdavo ir tebedirba sunkius fizinius darbus ir apie nieką panašaus nėra net svajoję. Paskutinis lašas buvo, kuomet sužinojome, kad daugelis šalimais Jamaica ir Richmond Hills gyvenančių lietuvių lankosi už kelių kvartalų lenkų įsikūrusioje parduotuvėje, o ne pas mus. Užteks tos labdaros, juo labiau, kad įsitikinome, jog mūsų tautiečiams Niujorke ji visiškai nereikalinga! Nuo kitos savaitės "Senojo Vilniaus" patalpose bus -30 laipsnių (pagal Celsijų) šaltis: laikysime šaldytus maisto produktus.
-Ir vis dėlto lietuviško verslo neatsisakote, tik jis bus kiek kitoks? Niujorke ir apskritai visoje Amerikos Rytų pakrantėje juk nėra nė vieno lietuviško restorano. Seniau užsidarė "Baltija", vos prieš keletą metų atvėręs duris "Krezo-2" irgi netrukus subankrutavo. Tačiau lietuviai ir ne tik - vis tikisi, kad atsidarys dar vienas, geresnis, kuris veiks Niujorke ilgus dešimtmečius – ar nepagalvojat apie tai? "Lietuvėlės" savininkas A.Bučas Čikagoje neseniai praplėtė savo verslą atidarydamas "Kunigaikščių užeigą", kuri labai sėkmingai gyvuoja ir jai nestinga lankytojų. Ar apsiribosite vien tik dabartiniu verslu, nebebandysite "laimės" tarp savo tautiečių, kuriems, anot daugelio, nesvetimas perdėtas pavydas?
-Man teko pagyventi skirtingose šalyse ir susidurti su skirtingų kultūrų žmonėmis – pradžioje anglais, paskui 6 metus dirbau italų kompanijoje, čia Amerikoje dirbant toje (italų) kompanijoje, su kuria atstatinėjome Pasaulio Prekybos Centro (WTC) 7-ąjį pastatą Niujorke, turėjau brigadą su 30 darbininkų iš Pietų Amerikos šalių, tad tikrai galiu palyginti daugelio tautų bruožus. Ir priėjau išvados, kad "vidutinio pagal statistiką" lietuvio pagrindinis bruožas yra pavydas. Tai tik mitas. Palyginti su kitataučiais, pvz., pas Pietų amerikiečius net ašaros akyse pasirodydavo, kai sužinodavo, kad kažkam kitam pakelta alga ar kuris kitas gaus dirbti šiek tiek viršvalandžių (už kuriuos čia, JAV, daugelyje kompanijų mokama pusantro karto ar net dvigubai daugiau), ne ką geresni ir anglai, kurie per petį žiūri, kiek sumoki už pietus...
Nusivylimas mūsų tautiečiais Niujorke didelis, tačiau nepaisant to, minčių apie naują "lietuvišką biznį" yra. Be to, lietuviškai parduotuvei norėjosi lietuviško kolektyvo, bet tinkamų ir norinčių dirbti tokį darbą taip ir neatradome per daug. Bet niekada nesakau niekada. Gal vieną dieną "iš netyčių" atsidarys ir lietuviška kavinė-restoranas. Tačiau jau dabar būsime atsargesni – bandysime jos meniu pritaikyti labiau amerikiečiams, nes juk Niujorkas – ne Čikaga.
Gal dar atsimenate ir neseną istoriją su paskutiniuoju lietuvišku restoranu šiose apylinkėse "Krezo-2"? Kol jo nebuvo, nebuvo ir cepelinų lietuviškoje Apreiškimo bažnyčioje po lietuviams skirtų pamaldų. Bet kažkam iš vietinių mūsų tautiečių naujas lietuviams priklausantis "baras-restoranas" matyt "sutrukdė" ar bent jau nepatiko, kad žmonės po mišių ten eina valgyti, ne visi sėdi visi kartu apačioj parapijos salėje. Pradėjo virti cepelinus pačioje bažnyčioje, o kuomet "Krezo-2" užvėrė savo duris, greitai nustojo ir Apreiškimo parapijos lietuviai virti savo cepelinus... Kai kada pagalvoju: ko gero, kažkas stengėsi, kad Niujorko lietuviai burtųsi... tik ne ten, kur reikia.
-Ir paskutinis klausimas. Jau nebe apie verslą. Tiek laiko išgyvenus užsienyje, ar visai nebetraukia grįžti į Lietuvą?
-O, tai labai jautrus klausimas. Į Lietuvą traukia kasdien, ypač kai pavargsti nuo to nesustojančio niujorkietiško bėgimo, nebesinori nieko amerikietiško. Tada mintis, kad ten už tūkstančių mylių, už Atlanto stovi tavo namas, kur visada esi laukiamas savo šeimynos, giminaičių, daugybės ten likusių draugų, labai palaiko. Tačiau juk jau esame įsisukę į šimtus reikalų, verslo santykius čia už Atlanto, negalima staiga viską imti ir numetus išbėgti. Bet niekada nesakau niekada. Mano Tėvynė visada buvo ir bus viena, o jos vardas yra Lietuva.