Renkant pašto ženklus, ypač - senesnius, tampa labai svarbu žinoti ir atskirti įvairius spaudos būdus, nuo to neretai priklauso, ar įstengsime atskirti falsifikatus nuo tikrų pašto ženklų, ar sugebėsime išskirti atmainas, etc..

Pašto ženklams spausdinti naudojami trys pagrindiniai spaudos būdai:
* Iškiliaspaudė - seniausias spaudos būdas, kai atspaudas gaunamas nuo spausdinimo klišės iškilusių dalių (pvz., taip, kaip paprastuose antspauduose). Ryškiausias tokios spaudos požymis - naudojamas gan prastas, minkštas popierius (tam kad lengvai įsigertų dažai), nuo iškilių klišės dalių popieriuje padaromi įspaudimai, kurie kitoje pusėje tampa iškilumais. Dažai dažniausiai pasiskirsto nevisiškai tolygiai, todėl dalis raidžių (ar piešinio) būna ryškesnės, kita dalis - blankesnės. Pirmųjų tiražų spaudiniai būna žymiai aiškesni (smulkios detalės - kampuotesnės) už vėlesniųjų, o paskutiniuosiuose tiražuose raidės ar piešinio elementai būna stambesni, apvalainesni. Pašto ženklams šis spaudos būdas buvo naudojamas ribotai, Lietuvoje juo spausdinti baltukai (Vilniaus pirmoji, antroji bei Kauno pirmoji, antroji ir trečioji laidos).

* Lygiaspaudė - kai klišė daroma taip, jog dažai prie vienų jos vietų prilimpa, o prie kitų - ne, tada popieriuje nuo klišės atsispaudžia tos vietos, kur dažai prilipo. Dažniausiai gyvenime pasitaikantis tokios spaudos būdas - tai lazerinė spauda (lazeriniais printeriais). Populiariausias spaudoje lygiaspaudės būdas - tai ofsetas, kuriuo spausdinami laikraščiai ir žurnalai, taip pat - ir neturtingų valstybių pašto ženklai. Ofsete piešinys ant popieriaus perkeliamas ne tiesiogiai nuo klišės, o per specialų guminį volą, todėl klišė praktiškai nedyla - netgi spausdinant milijoniniais tiražais, pirmi ir paskutiniai atspaudai praktiškai nesiskiria. Ofsetu spausdintų atvaizdų elementai būna sudaryti iš daugybės smulkių, tačiau skirtingo dydžio taškelių. Senovėje populiariausias lygiaspaudės būdas buvo litografija - ant šlifuoto kalkakmenio riebiais dažais būdavo nupiešiamas atvaizdas, paskui kalkakmenis sudrėkinamas vandeniu ir spausdinama riebiais dažais: prie šlapių vietų šie neprilipdavo, o prie iš anksto nupieštų - prilipdavo, o paskui jau nuo jų atsispausdavo nuo popieriaus. Litografija buvo vienas populiariausių pašto ženklų spaudos būdų iki pat XXa. vidurio, būtent šiuo būdu atspausdinta didžiulė dalis tarpukario Lietuvos pašto ženklų. Naudojant litografines klišes, vandeniu drėkinamos vietos ilgainiui užsiteršia, o dažytos (atspaudžiamos) - nusitrina, todėl pašto ženklai gerokai skiriasi, priklausomai nuo to, ar jie buvo spausdinti tiražo pradžioje, ar gale pirmieji būna ryškūs, su smulkiomis detalėmis, o paskutinieji - gan išskydę, ne tokie ryškūs.

* Giliaspaudė - kai atspaudas gaunamas iš dažų, kurie pasiliko specialiai klišėje padarytuose įdubimuose. Dažų perteklius yra nubraukiamas specialiu peiliu. Viena iš giliaspaudės atmainų - metalografija - spausdinami pinigai - tiršti dažai pasilieka gan giliai metalo įdubimuose, o paskui, perkelti ant popieriaus, sudaro iškilų, pirštais apčiuopiamą raštą. Praktiškai būna naudojami du giliaspaudės būdai - vienu atveju klišės įdubimai būna minimalūs ir spausdinama per volą (panašiai, kaip ofsete) - tada piešinio iškilumo praktiškai nelieka, tačiau galima atspausdinti nuotraukas ir panašius rastrinius dalykus, kitu atveju spausdinama tiesiogiai - piešinys tada būna sudarytas iš brūkšnelių, graviruotas, labai detalus ir estetiškas. Senesniais laikais graviravimas būdavo negilus, todėl gauti piešinio iškilumai vos apčiuopiami (ar netgi vos įžiūrimi), šiais laikais klišės dar papildomai ėsdinamos, todėl tokie iškilumai visai aiškiai matomi plika akimi. Pašto ženklus metalografijos būdu spausdina turtingesnės šalys - taip buvo atspausdinti kai kurie tarpukario Lietuvos ženklai (pvz., A. Smetonos jubiliejinė, Dariaus ir Girėno, Nepriklausomybės 20-mečio laidos), o dabartinė Lietuva taip atspausdinusi yra vieną - "Mare Balticum" seriją.

Va, padariau iliustraciją

Keli pastebėjimai, susiję su spaudos būdų specifika:
1. Iškiliaspaudė - tai spauda, kur spaudos forma (klišė) yra iškila, o ne piešinys iškilas. Iškilas piešinys - tai giliaspaudė, o jei tiksliau - metalografija. Būkite atidūs, nes šiuos terminus kartais sugeba painioti netgi spaustuvių darbuotojai, jau nekalbant apie šiaip besidominčius.
2. Iškilas piešinys būdingas ir šilkografijai, kuri, visgi, pašto ženklams spausdinti praktiškai nėra vartojama (o gal ir iš principo niekad nebuvo vartojama). Visgi, šilkografijos atveju, skirtingai nuo metalografijos, piešinys būna labai grubus, be smulkučių detalių.
3. Vėlgi, nepainiokime iškilo ženklo piešiniu su reljefiškai įspaustu popieriumi (tokie įspaudai, pvz., yra kai kuriuose Bajerio (Bayern) pašto ženkluose).
4. Iškiliaspaudės atveju popierius irgi būna iškilęs, tačiau kitoje pašto ženklo pusėje (kaip ir veidrodinis reljefinis atspaudas).
5. Lygiaspaudės (plokščiaspaudės) bei iškiliaspaudės atvejais panaudojamas toks plonas sluoksnis dažų, kad jų tamsumo tiesiog neįmanoma varijuoti - todėl bet koks toninis piešinys būna sudarytas iš maksimaliai tamsių piešinio elementų.
6. Giliaspaudė, skirtingai nuo kitų spaudos būdų, leidžia varijuoti ant popieriaus užspaudžiamų dažų gylį ir netgi dar daugiau - su viena kliše vienu metu spausdinti keliomis spalvomis, gaunant tolygius perėjimus. Šis spaudos būdas yra tiesiog nepakartojamas, kai reikia gauti itin gražias, meniškas reprodukcijas ir nesunkiai atpažįstamas - piešinys turi tolygius perėjimus, o skirtingo tamsumo elemementai neįžiūrimi net su stipriausiais padidinimo stiklais.
7. Metalografija yra visai kitokia giliaspaudės atmaina, naujesni metalografiniu būdu spausdinti ženklai vienareikšmiškai atpažįstami pagal išvaizdą (o esant kraštutinei būtinybei - tai ir pagal apčiuopiamą piešinio reljefą).
8. Spausdinant metalografija, kitoje ženklo pusėje neretai irgi gaunamas popieriuje įspaustas veidrodinis atvaizdas, kaip ir iškiliaspaudės atveju. Tik metalografijos atveju jis būna įdubęs ir susidaro ne tiek dėl mechaninio poveikio popieriui, kiek dėl dažų, kurie džiūdami sutraukia popierių.
9. Rastriniai piešiniai būdingi ofsetui (lygiaspaudė) bei iškiliaspaudei, tačiau mažiau būdingi giliaspaudei (nors irgi pasitaiko) ir visiškai nebūdingi metalografijai. Iškiliaspaudės atveju rastro elementai (kvadračiukai) būna gan stambūs, ofseto atveju - kartais vos įžiūrimi net per stiprią lupą. Giliaspaudės atveju rastro elementai būna ne tik skirtingo dydžio, bet ir skirtingo šviesumo bei tamsumo.
10. Grafiniai (iš ištisinių linijų, štrichų ir pan.) piešiniai būdingiausi litografijai (lygiaspaudė) bei metalografijai. Ofsetu taip dažniausiai nespausdinama dėl gamybinės specifikos (rastrą pagaminti paprasčiau), o iškiliaspaudės grafiniai elementai pakankamai brangūs, kad būtų menkai paplitę.

Uf... aš dažnai susiduriu su spauda ir spaustuvėmis (darbo speifika), bet straipsnis labai geras

Ačiū

Gal kas galėtų patikslinti spaudos būdą Lietuvos ženklams, o būtent:
Prezidento Antano Smetonos jubiliejinė laida.

Taip pat Dariaus ir Girėno laida. Šios laidos abi spaustos Londone ir prie jų pažymima jg:
"graviruota ir spausta Londono spaustuvėje..."

Kadangi graviruota, tai spėju, jog tai netūrėtų būti litografinis spaudos būdas. Gerai neįžiūriu, bet lyg dažai yra iškilę nuo popieriau, tad bandyčiau spėti jog tai metalografija

Taip, tai giliaspaudės atmaina - metalografija. Jai būdingi gilūs įdubimai spaudos formose, todėl dažų sluoksnis gaunasi labai storas, atspaudus ant popieriaus, piešinys būna lengvai apčiuopiamas pirštais. Tokiu būdu buvo atspausdinta A. Smetonos jubiliejinė, Dariaus ir Girėno bei Nepriklausomybės dvidešimtmečio laidos.

Tesiant tema - daug kas naudojasi Scott katalogu ir susiduria su angliska terminologija.
Manau, kad gal kam bus naudinga ir si iliustracija.

Cia manau i tema

http://www.cityout.lt/daiktai/articles/ ... to_zenklai