DRs, buna, kad isejus i aklina tamsa, is sviesos...jau neskaitant to kad pagerus...akyse pasirodo tiesiog spalviniai arba toniniai plemai - ratilai...ir tiesiog gali buti, kad sumaiso.... nu bet aisku cia anti-mistine politika:)))

asha>baisiu istoriju nekaupiam:) bo paskui buna baisu miegot - jei tau niekad nebuna - siulau pasiskaityt Kingo "naminiu gyvuneliu kapines" arba kazka panasaus:))) ...mano nervai atlaike tik puse knygos:)

Kumpi:)) O kaip Styvenas Spylbergas?..irgi "skanus"? )
Nu teigiama, kad siaubo istorijos sužadina iš sustingimo.. ir apatijos
Psichologų nuomone, netampant siaubakų vergu, mažos dozės netgi sveika..
Tai gal puslapio pradžioj įdėti prierašą- skaityti tik iš ryto?
Paieškosiu , paieškosiu lietuviškų istorijų..
Įdomus ir žmonių požiūris į konkrečią situaciją..Daugeliui istorijų paaiškinimo taip ir nėra..

Na, dar šiurpuliukų...iš paieškų..nete..

Tokių pasakojimų apie mirusiųjų neramias „dūšeles“, apie jų naktinius vizitus galima buvo prieš kelis dešimtmečius išgirsti kiekviename Lietuvos kaime. Nors tie vėlių ar vaiduoklių apsilankymai apčiuopiamos žalos ir nepadarydavo, vis dėlto ir artimiausi mirusiems žmonės nelabai laukdavo tokių lankytojų. Svečiai iš ano pasaulio nebūdavo laukiami ir geidžiami net ir tų žmonių, kurie juos gyvus labai mylėjo, kasdien su jais bendravo ir galvojo, kad be jų gyventi negalėsią. Nors, aišku, pasitaikydavo ir išimčių. Tik žinoma, kad pasimatymas su mylėto žmogaus vėle ar, kaip dabar sakoma, fantomu, neatnešdavo gyvajam didelio džiaugsmo ar laimės.

Mirusieji, kaip tvirtina daugelis pasakotojų, apie savo apsilankymą dažniausiai pranešdavo garsais: žingsniais, bildesiais, durų girgždėjimu ir trankymu. Bet pasitaikydavo ir kitokių dalykų, nuo miegančiųjų nutraukiama antklodė, papurtoma lova, ištraukiama pagalvė. O štai M.Petrauskienė (pavardė pakeista) iš Jonavos, anksti tapusi našle, ir dabar, po kelių dešimtmečių negali užmiršti vyro laidotuvių. Užkasusi velionį, mirusį staigia mirtimi, pačią pirmąją naktį ją, matyt, aplankė svečias iš kito pasaulio.
...Kad ir labai išvargusi per laidotuves, M.Petrauskienė pabudo tuoj po vidurnakčio, tarsi kieno pažadinta. Kambaryje, šiek tiek apšviestame blyškios, pro debesis prasiskverbusios mėnulio šviesos, tiksėjo sieninis laikrodis, ramiai kvėpavo savo lovytėje devynerių metų sūnelis Mindaugėlis ir penkiametė Astutė. Iš lauko nesigirdėjo jokių garsų. Ir vis dėlto M.Petrauskienė kiek pakėlė galvą nuo pagalvės ir sukluso. Nors ji iš pradžių nieko nematė ir negirdėjo, bet jos neapleido keistas jausmas, kad kambaryje dar kažko esama. Šis jausmas nebuvo malonus, greičiau atvirkščiai – kėlė keistą baimę, vertė tankiau plakti širdį. „ Ar čia tu, Antanai ?“ – tyliai sušnibždėjo moteris vyro vardą. Atsakymo ji neišgirdo jokio, tik kambario tamsoje prie jos lovos kojūgalio tarsi sujudėjo balzganas, neryškus siluetas. Išplėtusi akis moteris žiūrėjo, kaip šis neryškimų kontūrų pavidalas lėtai prisiartino prie lovos ir tarsi atsisėdo ant jos kojų. Keistas sunkumas užgulė ją, sukaustė kūną. Taip kartais atsitinka sapne – nori bėgti, šokti iš vietos ir negali nė žingsnio žengti. Moteris pabandė persižegnoti, bet ranka, lyg gipse sukaustyta, nepakilo. Tada M.Petrauskienė pradėjo kalbėti maldą. Tik iš staiga perdžiūvusios burnos negirdėjo jokio garso, ir net lūpos, atrodo, nekrutėjo. Taip tęsėsi gal kelias minutes, gal ilgiau. Po to balzganas siluetas pakilo nuo lovos galo ir tarsi pasilenkė prie moters – pašiurpusia oda ji pajuto šalčio dvelktelėjimą ir išgirdo lyg tai atodūsį, lyg tai prislopintą aimaną. Ir vaiduoklis, pasukęs link vaikų lovų, lėtais sutirpo.

Tą naktį moteris, kad ir labai išvargusi, daugiau nebeužmigo. Dieną niekam nepasakojo apie neįprastą svečią, tik su baime laukė kitos nakties. Tačiau nei kitą naktį, nei vėliau jau niekas netrukdė miegoti. Matyt, tai būta atsisveikinimo su šeima, bet tik žmonai buvo lemta jį pamatyti ir pajusti. O gal vis dėlto tai buvo tik sapnas ? Moteris įsitikinusi, kad ne.

Šiaipjau svečiai iš anapus kasdienybėje retai pasireiškia vizualiai. Dažniau apie save jie praneša garsais. O štai mirštančiojo žmogaus vaizdas, paveikslas ar vizija jo mirties akimirką gyviesiems pasirodo dažnokai. Ir tie pasirodymai visiškai nepriklauso nuo atstumo tarp mirštančiojo ir to žmogaus, kuriam pasirodo mirštančiojo paveikslas.

Įdomu, labai įdomu. Šiaip miego paralyžius neva narkolepsijos požymis, visgi man atrodo šitas dalykas per mažai suprastas ir kaip visada "logiškai" susitemintas. Yra tikrai daug vietos pasiaiškinti ir patyrinėti. Nesakau, kad ten tikri vaiduokliai ateina, bet gali būti kad ta būsena yra tarp sapno ir budrumo, kad iš ten ateina visas mūsų suvokimas, visos mūsų baimės ir t.t. žodžiu kaip ir buvimas sąmonės viduje Gal net greičiau ten kur pasąmonė susilieja su sąmone arba tarp sapno ir budrumo . Juk sapnų nevadinam liga, tai nemanau kad ir šią būseną galima vadint liga.

Drs, šiuo aprašytu atveju gal ir galėtų būti būdravimo pasekmė.Nei miegi, nei nemiegi..
Yra ir kitokių atvejų, kai mirusieji (dvasios ar kaip tiksliau pavadint) , ateina į namus ir perspėja apie būsimą nelaimę. Tiksliai nurodo, koks pavojus realiai gresia ir kaip reikia pasielgti..Ar galėtų žmogaus sąmonės- pasąmonės galios būti tokios stiprios, kad paverst įspėjimą reginiu?Labai panašų nutikimą teko skaityti- mirusysis perspėja kaimynę sapne, kad ši padėtų jo buvusiai šeimai, nes mažametei mergaitei-dukrai gresia bėda. Kaimynei skubiai to nepadarius, nuo sienos namie ėmė kritinėti mergaitės paveikslas..Suskubus- nelaimės buvo išvengta..
Irgi įdomūs perspėjimai iš anapus..

Aš nebūčiau linkęs taip drąsiai švaistytis, kad ten ištiesų atskiros nuo mūsų pasąmonės būtybės t.y. mūsų suprantami vaiduokliai. Pasąmonės galios tikrai gali būti labai didelės ir žmogaus galimybės gali būti daug didesnės, aš manau, ir tvirtai manau, kad evoliucija (kokia ji mum iš čia atrodytų - regresuojanti ar progresuojanti) tikrai nesustoja. Apie tai, kad pasamonė gali įspėti rašo ir pats Jungas. Aš tuo nei tvirtai tikiu, nei atmetu. Dėl tų išgirstų iš bele kur istorijų reikia būt gana kritiškiems. O tarkim apie tą sapną, supranti sapne kaip simbolis gali būti ir kaimynas, bet tai nereiškia, kad yra būtent jis, bet tarkim, kad sapnas yra pasąmonės erdvė ir egzistuoja ta kolektyvinė pasąmonė, tai kodėl "kaimyno" surinkta informaciją (na vadinkim siela, nors mes šitą pavadinimą-simbolį kaip Jungas teisingai sako ir suprasim skirtingai ) pasirodo tau labiau suprantamu "pavidalu" ir perspėja. Na bet čia vėlgi nepasvertos filosofijos todėl to nereikia priimt už grįną pinigą.

Žodžiu, nežinia...ieškosim dar..
Čia , žemiau, toks akcentas..

Nu vač dabar prieš naktį prisiskaičiau, bus Jums nuo manęs
Ale ir pati papasakosiu kaip kažkada siaubiaką žiūrėjau tokį, te moteriškę su mediniu kuolu prie grabo kalė, nu toks tikrai baisus. Išeinu į lauką patamse gi žiūrau atlekia į mane kažkas. Nes suspiegiau, a ten zaraza katinas su savo akutėm šviečiančiom. Dabar juokas ima o tada vos į kelnes nepridėjau .......