Geros eilės..Išvis žodis apie anuos įvykius, įdėtas į poeto lūpas, skamba labai raiškiai, įtikinamiau, nei istorinė knyga..ne faktine, bet jausmine prasme..
30 tūkstančių užmigusių amžiams pabus, pamatys savo kraujo upes.
Pakels savo šaltus vokus, pažvelgs į bėgančias dienas ir vėl amžiams užmigs..
Čia trumpai nesupratusiems,kas gražiausia..iš šio eilėraščio..Jis tikrai gražus..

Šitą eilėraštį 1943 metais parašė 14-metis berniukas iš Čekijos, kalėjęs Osvencime. Apie jį žinoma tik iš užrašų, kuriuos paliko viena iš Osvencimo lagerio kalinių - Hana Posseltova-Ledererova. Žinoma, kad Ganušas Gachenburgas buvo tapęs visuotinai pripažintu lagerio poetu, kurį daugelis lageryje buvusių inteligentų vertino, kaip vieną didžiausių poezijos genijų. Jo eilėraščius atmintinai mokydavosi ir deklamuodavo kaliniai. Deja, iš kalinių nei vieno neliko gyvo, o šis eilėraštis - vos ne vienintelis išlikęs jaunojo poeto kūrinys.

Talentingas berniukas parašė eilutes, žinodamas, kas jo laukia. Kaip anksti subręsdavo vaikai tokiose vietose.., susitaikę su mirties laukimu.
Gaila, kad tiek eilių tepasiekė mus.

Dar vienos verstos eilės. Mane kažkuom užkabino..

Skundas

Mums neduota būtis. Tik srautas mes,
Per formas tekantis. Dienos, nakties
Ar katedros užpildom mes ertmes
Ir vėl srovenam, trokšdami būties.

Iš formos formon - vis be atvangos,
Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios,
Mums niekur duona varpoj nelinguos,
Visur mes kelyje, visur svečiuos.

Mes žaislas dievo rankoj. Nežinia,
Ką jis sumanys. Molis mes tylus:
Nei juokias jis, nei verkia ir delne
Vis permaigomas krosnim nepaklius.

Ak, būti išdegtiems! Sustingt, sustoti!
Tas ilgesys net virpulį mums kelia.
Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį
Nenuveda mus begalinis kelias.

Hermanas Hesė

Miglos namai

upėje skęsta kiauras mėnuo
nejuda miškas
tuščia

paklydusi vilko pėda
ieško senų miglos namų
svyruoja valtys
į patvinusią pievą brenda atbulas tiltas
lyja
vysta vėjo žolė
apsiklojau supuvusia tvora
nubaustas prisiminimų grimztu į molį

šakotu debesiu pradūriau čerpių stogą
alsuoju mėlynais toliais
vaivorykščių sapnais

pavargau kurti pernykščių lapų laužus
patvoriuose medžioti tuščius butelius
snaigėms rišti raganų šluotas
niekas nesiūlo skristi kažkur į kosmosą į tolimas žvaigždes

nuo seno švarko nukračiau duonos trupinius
žuvies skeletą aprengiau saugiu skafandru
geriu alų
laužau duoną
draugauju su varnomis

/ALGIMANTAS LYVA/

* * *

''Yra vietu,kur protas mirsta,kad gimtu tiesa.''A.Camus

Yra vaizdu,
kuriu niekada nepamatys aptemusios mano akys,
todel visada liksiu uzdarytas kulturoje,
ikalintas jos reiksmiu lauke
ir isgrynintu formu nelaisveje,
yra vietu,kur mirsta protas,
bet manyje jis niekada nemirs,
todel manyje negims tiesa,
ja galesiu perskaityti vien knygose,
uzsifruota begalinemis zenklu kombinacijomis
ir jau ismokusia sleptis
po kulturos kaukemis,
tokia tiesa nesipyksta su protu
ir yra panasi i minkstame fotely
geriama kapucino kava,
ji nedidina kentejimo
ir nepadeda suprasti
(sita suprato Albertas Camus),
koks tankus ir priesiskas gali buti pasaulis,
koks svetimas ir mums nepaklustantis yra akmuo,
kaip galingai gamta
gali mus neigti..
Sitos kalvos,
sitas dangaus svelnumas,
sitie medziu konturai
akimoju gali prarasti iliuzine prasme,
Primityvus pasaulio priesiskumas
zengiantis musu link per tukstantmecius
(apie ji irgi rase Albertas Camus)
kulturos formose tampa romus
lyg aukoti vedamas avinelis,
lyg zmogaus ranku sukulturintas vynmedis
arba kaip begalinemis zenklu kombinacijomis
uzsifruota svetima tiesa,
protas turi mirti,
virsti pakeles akmeniu,
medziu,
beganciu pasitikti seiminiko
garsiai lojanciu sunimi,
balta lyg sniegas
dzeno isminciaus meditacija,
protas turi mirti,
kad vel gimtu tiesa,
kad primityvus pasaulio priesiskumas
vel brautusi i mano vidu,
o as buciau laisvas
ji priimti arba neigti.

A.VALENTA

Kraštietis, pažįstamas , filologas ir žurnalistas , puikus žmogus,Augenijus Zabitis išleido poezijos knygą "Tau ir man", kurioje sutalpino (iš abiejų galų skaitoma) žemaitiškus ir lietuviškus eilėraščius. Skubu pasidalyti, šiuo metu juos skaitau.. Parinkau vieną iš labiausiai patikusių..

Būtis kaip tylos valanda

Tik dvidešimt meilės akimirkų,
Pablai Neruda,
Ir bučiniu šaltu viena
Nevilties valanda
Pareina per nykstantį laiką
Iš rudenio grūdo
Tamsiu negalėjimu būt želmenėlių banda.

Būtis kaip tylos valanda,
Algimantai Mackau.
Ir garso sekundėje
Šalto vitražo dėmė
Baltai aprengti angelai
Ir mes- kaip šešėliai iš paskos
Tamsiu negalėjimu būt prie žymėtos versmės.

Diena- begalinis tikėjimas,
Poli Gogenai.
Vienatvės sala vakare atiduoda spalvas.
Šiauriu negalėjimu
Žemėje mes negyvenam
Ir veidrodžių miestuose kraunam
Balasto krūvas.

Mirtis kaip buvimo prasmė,
Ekleziastai.
Iš niekur į niekur
Takelį pabarstom melu,
Nes ieškome laimės:nebežinoti,
Nebesuprasti,
Kad garsiai prabilti į tylą-
Taip pat banalu...

O žemaitiški- tai išvis nuostabūs!!!

Ir žemaitiškai Esmę, manau, pavyks suprasti..



Mafijuozė pakūta

Puondievali, atėtuolink pekla!
Ėkrėtau ė šuda lig pat kakla...

Ka nevėrtiuo smaluo so puoneles,
Nuruopuosio ė bažnyčė keles.

Paaukuosio! Vėskou atėdousio
Ė spakaine užpečkie kukousio.

Puodievali, atėtuolink pekla!
Ėkrėtau ė šuda lig pat kakla...