|
G.Einikį iš bedugnės traukia draugė, kunigas ir knygos
Gintaras Einikis keletą pastarųjų savaičių vietoj viskio taurės į rankas ima knygą, o naktinius klubus ar barus mieliau iškeičia į bažnyčią.
Atvyko su drauge
Buvęs krepšininkas bando atsitiesti ir išsiropšti iš gilios dvasinės duobės. 37 metų vyras, pravardžiuojamas Pūkiu, per trumpą laiką pridarė daugybę nuodėmių: apsvaigęs nuo narkotikų per autoavariją sužalojo žmogų ir pabėgo iš įvykio vietos, stumdė moterį viename sostinės naktinių klubų, už chuliganišką elgesį buvo išvarytas iš kazino Klaipėdoje, plūdosi, žemino draugę Jurgitą Narmontienę jos mažametės dukters akivaizdoje.
Tačiau šie G.Einikio išsišokimai, atrodo, nesugadino jų santykių.
Į susitikimą Vilniuje su žurnalistu trejų olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojas atvyko su Jurgita. Ji draugui padeda įveikti krizę. Išskirtiniame interviu dienraščiui L.T. buvęs ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės vidurio puolėjas buvo kaip niekada atviras ir nuoširdus. Į pokalbį kartais įsiterpdavo Jurgita.
Įgriso drausmė
– Gintarai, kas nutiko, kad pastaruoju metu nuolat įsiveli į įvairius skandalus ir konfliktus?
– Žiniasklaida daug ką išpučia, bet kas buvo, tas buvo. Baigęs karjerą nusprendžiau metus gyventi nerūpestingai. Maždaug 20 metų žaidžiau krepšinį, atsibodo nuolatinė drausmė ir tvarka. Pagyvenau nerūpestingai, ir viskas baigta. Esu žemaitis, su charakteriu, todėl laikysiuosi žodžio. Avarija buvo ženklas, kad laikas sustoti, kad galbūt nuėjau per toli. Nesakau, kad tapsiu idealus, kad pasikeisiu šimtu procentų, bet reikia pristabdyti. Aišku, visiems būna sunku gyvenime, kai baigi karjerą. Bet reikia susikaupti ir rasti savo kelią.
– Kaip bandai susikaupti?
– Dabar skaitau. Pastaruoju metu skaitau knygą „Stebuklingas pasaulis“. Joje rašoma, kaip žmogui atsikratyti įvairių problemų. Ta knyga man labai naudinga. Turbūt nemažai žmonių mano, kad nieko neveikiu, tik geriu viskį. Jį labiausiai mėgau, kai sportavau. Dabar, jei vartoju alkoholį, renkuosi vyną.
– Kai atstovavote Vilniaus „Lietuvos rytui“, jums klubas samdė kunigą. Gal ir dabar praverstų dvasininko pagalba?
– Tas kunigas bendravo su visais žaidėjais, ne tik su manimi. Pastaruoju metu lankausi pas kitą kunigą, jis gyvena netoli Jonavos. Jis duoda knygučių paskaityti. Su Jurgita užsukame į bažnyčią Klaipėdoje, Rietave. Bažnyčiose gerai jaučiuosi ir dėl to, jog niekas nespokso ir nebado pirštais.
Prekiaus nekilnojamuoju turtu
– Kai profesionaliai nesportuoji, tikriausiai turi daug laisvo laiko? Ką dar veiki?
– Daug laiko praleidžiu su Jurgita. Važiuojame pailsėti į Druskininkus, Platelius, kur išsinuomojame gražią sodybą prie ežero. Ten mėgstame vaikščioti į pirtį. Vykstame ir į užsienį, buvome Dominikoje. Dabar baigiu sutvarkyti skyrybų reikalus.
– Tavo buvusi žmona Inga pareiškė, kad šeima iširo dėl to, kad pradėjai dairytis į svetimas moteris.
– Suiro tai suiro. Nieko nepadarysi. Jei būtų šansas grįžti į praeitį, galbūt kai ką kitaip daryčiau. Dabar vėlu. Reikia gyventi toliau, žiūrėti į priekį, o ne atgal.
– Trys tavo vaikai gyvena su Inga. Ar jie nesijaučia nuskriausti?
– Gana dažnai pas juos nuvažiuoju. Turtas padalytas, užteks ir vaikams. Alimentai sumokėti į priekį.
– Kur ir kaip susipažinote su Jurgita?
– Klaipėdoje. Daugiau nenoriu pasakoti.
– Esi sakęs, jog neatmeti galimybės grįžti į didįjį sportą?
– Anksčiau abejojau, tačiau dabar apsisprendžiau, kad nežaisiu profesionaliai. Užteks. Aišku, pasitreniruočiau porą mėnesių ir vėl galėčiau normaliai rungtyniauti, bet netraukia. Retkarčiais pakilnoju štangą, pamėtau kamuolį su veteranais. Reikia pajudėti, pilvas pradėjo augti.
– Gal tavo būsimas darbas bus susijęs su krepšiniu, galbūt dirbsi treneriu?
– Ne, su krepšiniu neturėsiu nieko bendra. Tikriausiai užsiimsiu prekyba nekilnojamuoju turtu.
– Pastaruoju metu būni ir Klaipėdoje, ir Kaune, ir Vilniuje. Kokiame Lietuvos mieste planuoji įsikurti?
– Klaipėdoje. Kaunas patiko, kai žaidžiau „Žalgiryje“.
– Gal Klaipėda labiau patinka, nes šiame mieste daugiau pramogų?
– Ne. (Juokiasi.) Šis miestas man arčiau širdies nei Kaunas ar Vilnius, o sostinėje juk pramogų – per akis. Klaipėdoje pirksime namą. Dabar su Jurgita gyvename bute. Butą Kaune pardaviau.
Namo dar nepardavė
– Kalbama, kad radai pirkėją didžiuliam namui Karklėje? Ar tiesa, kad jį nori įsigyti verslininko Gedimino Jackos sūnus Deividas ir kad jau sumokėjo rankpinigius?
– Namas dar neparduotas, todėl nenoriu komentuoti. Gali atsitikti, kad bus kitas pirkėjas. Susidomėjimas namu yra didelis.
– Kalbama, kad 223 kvadratinių metrų namo vertė nuo 6,5 mln. krito maždaug iki 4,2 mln. Ar tai susiję su tuo, jog spaudoje pasirodė straipsnis, esą jūros bangos po kelių dešimčių metų gali nuplauti kopą, ant kurio stovi namas?
– Nesąmonė. Jei tą kopą nuplaus, seniai nebebus Palangos. Gandus paskleidė man pakenkti norintys žmonės.
„Gal važinėsiu dviračiu“
– Užsiminei, kad žiniasklaida apie tave pateikia daug netiesos.
– Išeiti į miestą neįmanona, visi žiūri išsižioję. Gal mano, kad girtas „blūdysiu“. Nepulsiu teisintis, bet ne viskas žiniasklaidoje buvo teisybė. Pavyzdžiui, kažkoks laikraštis rašė, kad važiuodamas automobiliu „Golf“ partrenkiau dvi moksleives ir pabėgau iš įvykio vietos. Gyvenime nesu važinėjęs golfu. Ten iš tikrųjų vairavo Einikis, bet ne aš, o žmogus kitu vardu. Dar vienas leidinys rašė, kad po avarijos mano visureigyje „Volkswagen Touareg“ aptikta kažkokios rūšies vaistų. Tai visiška nesąmonė.
– Kaip reaguoji į straipsnius, televizijos reportažus apie save?
– Nebeskaitau, nebežiūriu. Žodžiu, nekreipiu dėmesio, tik pasijuokiu.Geri pažįstami man pasakė: „Jei tavęs nepažinočiau, tikrai atrodytų, kad esi nesveikas, prasigėręs ar narkomanas.“ Taip nėra, gyvenimas eina tolyn. Net tėvai pradėjo tikėti tuo, kas teigiama žiniasklaidoje. Vieną dieną Klaipėdos laikraščiai rašė, kad Einikis pervažiavo ta gatve, kitą dieną – kad kita gatve, ir įspėjo žmones būti atsargius. Policininkai Klaipėdoje ar Kaune, pamatę mane prie vairo, iškart stabdo, kartais net įsijungę švyturėlius, ir tikrina dokumentus. Juk turiu laikiną vairuotojo pažymėjimą ir važinėju legaliai.
– Tačiau teismas greitai gali galutinai atimti iš tavęs teisę vairuoti ketveriems metams. Važinėsi taksi, autobusais, traukiniais?
– Turiu vairuotoją šalia. (Rodo į Jurgitą.) Ai, nežinau. Gal pats važinėsiu. Kaip aš be mašinos? Juk daug žmonių vairuoja be teisių, išgėrę. (Juokiasi.)
Gal važinėsiu dviračiu, troleibusu ar autobusu.
Ketina rašyti knygą
– Ekspertai nustatė, kad vartojai narkotikus. Tavo organizme po avarijos aptikta kokaino pėdsakų. Ar seniai vartoji narkotikus?
– (Ilga pauzė.) Dabar nenoriu apie tai daug kalbėti. Manau, tai buvo kai kurių žmonių provokacija. Tuomet prašiau policininkų paimti mano pirštų atspaudus, bet jie to nepadarė. Apie tai ir daugelį kitų dalykų galbūt kada nors parašysiu savo knygoje. Tiesa, dar tiksliai nežinau, ar ji kada nors pasirodys. Bet turėčiau ką papasakoti.
– Buvai išvarytas iš kazino. Dažnai apsilankai lošimų namuose?
– Mane išvarė iš kazino baro. O kazino nelošiu jau 6 metus. Anksčiau žaisdavau. Dabar neįdomu, ir tiek.
– Sklinda gandai, kad Einikis gyvena iš skolintų pinigų? Tave juk nuskriaudė keli klubai, neišmokėdami didelių pinigų sumų. Vien Saratovo „Avtodor“ liko skolingas apie 300 tūkst. JAV dolerių (pagal tuometinį kursą – 1 mln. 200 tūkst. litų).
– Nenoriu prisiminti senų laikų. Dabar gyvenu iš santaupų. Juk krepšinį žaidžiau 20 metų. Manai, neturiu nė lito?
– Kalbama, kad neturi tikrų draugų, su kuriais galėtum eiti į žvalgybą, apie viską pasikalbėti?
– Taip, mažai tokių. Tik Jurgitą turiu. (Juokiasi.)
– Ar palaikai ryšį su buvusiais žalgiriečiais?
– Neseniai buvau susitikęs su Sabu (Arvydu Saboniu – aut. past.). Susiskambiname su Kurčiu (Rimu Kurtinaičiu – aut. past.), Luku (Dariu Lukminu – aut. past.).
– Apie kai kuriuos buvusius „Žalgirio“ krepšininkus sklisdavo legendos: neva jie nuolat kilnodavo taurelę, nevengdavo pasilinksminti su svetimomis moterimis. Einikis taip pat toli gražu nebuvo priskiriamas prie šventųjų. Papasakok apie kokią nors iškrėstą išdaigą.
– Kartą sėdau prie „Audi“ vairo ir naktį įvažiavau į Palangos pliažą. Norėjau jūroje išsimaudyti. Išaugau iš to amžiaus.
Gali susituokti
Susitikimo pradžioje Gintaro draugė J.Narmontienė buvo kategoriška ir atsitvėrė tylos siena. „Aš nieko nekalbėsiu“, – nukirto Jurgita. Tačiau 30-metę moterį vis dėlto pavyko prašnekinti.
– Galbūt greitai susituoksite su Gintaru?
– Neatmetu tokios galimybės, bet žurnalistai apie tai sužinos paskutiniai. Jie negražiai rašo apie Gintarą. Mums bloga nuo didžiulio dėmesio. Gintaras apskritai nepelnytai juodinamas ir skriaudžiamas. Buvo pikta, kai šalies krepšinio vadovai nepakvietė jo į Lietuvos krepšinio 80-mečio minėjimą. O juk Gintaras daug nusipelnė šiai sporto šakai.
– Kuo jums patinka Einikis?
– Jis mane papirko gerumu, nuoširdumu, paprastumu. Gintaras man dovanoja įvairių dovanų, esu nuolat paskendusi gėlėse. Jis labai rūpinasi savo vaikais, negaili aukoti pinigų bažnyčiai.
– Ar žinote, kad atstovaudamas Saratovo klubui Gintaras išdalydavo maisto talonus jauniems nedaug uždirbantiems komandos draugams, o už savo pinigus eidavo valgyti į restoraną? Vienam krepšinio gerbėjui jis padovanojo fotoaparatą.
– Nežinojau, jis nemėgsta girtis.
– O ką atsakytumėte žmonėms, kurie įsitikinę, kad su buvusiu žinomu krepšininku draugaujate dėl to, kad jis yra turtingas?
– Nesąmonė. Kai susipažinau su Gintaru, nežinojau, kad jis sportininkas. Nežinojau nei jo vardo, nei pavardės. Maniau, kad krepšininkai uždirba mažai. Nesidomėjau krepšiniu. Žinojau tik A.Sabonį, kuris tuomet dar buvo jaunas.
„Su Gintaru esu laiminga“
– Ar nesijaučiate išardžiusi šeimą?
– Aš jo neviliojau. Jei ne pas mane, pas kitą būtų pabėgęs. Gintaro buvusiai žmonai žinučių nerašinėjau, kaip ji teigė viename interviu.
– Jūsų motina prieštarauja, kad draugautumėte su Gintaru.
– Ji buvo trumpam supykusi, bet dabar viskas susitvarkė.
– Kodėl jūsų 9-metė duktė gyvena ne su jumis, o su jūsų motina?
– Taip patogiau. Duktė lanko mokyklą Rietave. Jai būtų sunku persikraustyti į Klaipėdą ir keisti mokyklą.
– Ar jūs su vyru išsiskyrėte dėl Einikio?
– Ne, dar prieš tai pasukome skirtingais keliais. Mano buvęs vyras – geras žmogus, negėrė, daug dirbo. Aš irgi daug dirbau. Taip išėjo, kad išsiskyrėme. Nesigailiu. Su Gintaru esu laiminga.
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
