Nersiantis zveris
Isciose kilpas pina
Stipriai tempdamas siula

Uz kiekvieno kreivo pirstelio
Uz kiekvieno-----------------

Embriorinis kunas dusdamas
Mirsta nudazes
Veidrodzio kampa rausvai..

Renata Radaviciute

Ten pilka, drėgna ir kažkiek graudu
ten veliasi tyla su vėjais, krenta, kyla
akis nebeužčiuopia konkrečių ribų
o kūnas senus veido bruožus pameta, kai lyja
ir slenka nežinodamas gerai savęs…
o ten, tik šviesios bandos purvinų avių
įsismelkia į rudinas kalvas ir kantriai smilksta
jei eitum jų išmindžiotu taku –
taip ir nerastum nieko kas stačiu kampu
pakreiptų tavo lėtą, tiesiaeigę mintį

/Ignė Aidukaitė ištrauka iš "Salos eskizai"/

nuodemes nuzulnumas
slystantis vakaras
prieangis
kaip uzgriuves sulinys
aklas mano nezinojimas
kad buvau nuodas
saldus ir raminantis
pamisusios sielos riksmas
nenuzudo laiko
tu megaujies mano pralaimejimu
tuscioj Senamiescio gatvej
zinodamas kad niekada
ten mes nesusitiksim
nes mano ilgesys tau ir siam miestui
yra ta pati dejone..

Edita Miseviciute

Vertimas vandeniu

Turbūt. Gyvenu vandens mieste. Turbūt mano
pašaukimas – pasenti čia ir manyti, kad
įkvėpimą „arba“ lydi iškvėpimas „arba arba“,
garas, plintantis kaip miglų migla.

Rungčių nesvar(b)umas, drungnumo sąranga
yra pagrindinis principas, pagal kurį aš,
vandens v-oras, iš spindinčių burbulų lipdau
savo oro būstą, orumo būseną. Namus su
kvapu anapus, su nuoroda į vandens trobelę dausose.

Savo atvaizdą veidrodyje regiu lyg ore mirgantį
ornamentą, o rūmų ornamentus manau esant
mano mentaliniais antrininkais. Turbūt vandens
laiminga kaltė, kad pralaimėjimas visad gyvuoja
tarytum pagrindinis laimėjimo atspalvis.

Vandens karalius joja negyvu arkliu, nes
mažumėlę bodisi gyvybe ir mėšlu. Prakilni dvasia
atjunkusi, jis galvoja apie kalavijus, kurie
nekerta, strėles, kurios nepataiko, stalo peilius,
kurie sutaiko, ir klavišus, kurie užstringa.

Juodaodžiai, geltonodžiai ir baltaodžiai
vaikšto vandeniu, mosikuodami rankomis,
maišydami savo sumašalėjusias, bespalves
sielas. Varpai joms skambina be garso, be.

Turbūt šis vandens miestas – nes(k)varbumas,
sukurtas kurčias, grįstas gegutės paslaptimi,
juodosios medžiagos motinyste, išversta
į kitas giesmes ir kitoniškas glamones.

Rašymas pirmuoju asmeniu dabar verčiamas
į rašymą paskutiniuoju, akmeniu. Žiūrima
akmenine stabo akimi ak. Ak, vandenyje
ar po vandeniu, po vandens verte.

/SARA POISSON/

Pamąstymo vertas eilėraštis..Įdomiai , kaip ir su sarkazmu pateikiamos mintys..Man patiko..

Ak,tas virpejimas
Tarp meiles ir nemeiles.

Tasai bauginimasis
Tarpu balto ir raudono.

Tasai budejimas
Prie pradedancios sirgti sielos.

Ak,tas narciziskas susizeidimas
I save.

A.Andriuskevicius

RUDENS ŽODŽIAI

Ateina rudenys per pievų žiedus,
Per žalio miško lapelius,
Taip šalta rytmetį, paukštelis nebegieda
Ir nebežydi žiedas, pilnas ir gražus.

Koks mėlynas dangus! Danguj akutės gailios
Kas vakarą graudina mus.
Prisirenka širdy daug ilgesio, daug meilės
Berašant rudenio žodžius.

Netrukus kris ant tako snaigės
Ir nebebus jau taip jauku –
Viskas pasauly vieną kartą baigias.
Kartu neamžinas ir tu – žmogus.

V.Mačernis

man asmeniškai labiausiai patinka šis rašytojas, gaila, jam toks likimas susiklostė..

Ganušas Gechenburgas, "Terezinas". Atleiskite, bet tik rusiškai...