Visiškas pamišėlis gyvena savo, ne pasaulio iliuzijose, bet vistiek tai iliuzijos ir manau, daug didesnės ir pavojingesnės už pasaulio
. Taigi kas iš to? Gyvenant bent jau bendroj iliuzijoj galim mokytis vieni iš kitų (yra bendrai sugalvotų išeities taškų, mano, asmenininiu manymu nors dauguma ir mano priešingai, tai - filosofija, psichologija ir per jas žvelgiant ir jomis rementis aiškinami - religijų mitai, apskritai mitai ir t.t.), o asmeninė beprotybė veda į visišką savęs sunaikinimą (na sakykim savo asmenybės sunaikinimą). Nuo beprotybės beveik neatsiejama didybės simptomas, nes turbūt pastebėjot, kad dauguma bepročių save laiko išskirtinėmis asmenybėmis - Napaleonais ir t.t. Su tais sapnais tai aš perspėju nežaist, nes dauguma po to sutapatina save su Hariais Poteriais ir vėlgi pradeda sirgti didybės manija (nes mano, kad žino ir geba daugiau ir kitus pradeda lyg ir niekint), arba taip sakant pirmu simptomu beprotybės link, jei žmonės skęsta iliuzijose, tai beprotis ko gero skęsta dar giliau, bendrose ir dar savo iliuzijose. Aš manau, kad galima kaip jūs sakot 'pasiekti tikslą' neišeinant iš proto, tereikia 'budrumo' būsenoj būt 'budriam', sapno - sapnuotoju, dar kitur tuo kuo esi ten. Tik ego gali norėti vienas aprėpti viską, bet tai gali suardyti visą psichiką
. Jungas taip pat sako, kad, ne tik tas kuris tiki visokiais mitais, bet ir tas, kuris visiškai atsiribojęs nuo tarkim tikėjimų Dievais, dvasiomis ar pan. suardo "savo" tam tikras struktūras, kas vėlgi gali vesti beprotybės link.