Vorai (lot. Araneae) - bestuburių gyvūnų būrys, kurio atstovai sugeba gaminti voratinklių šilką, turi aštuonias kojas ir neturi sparnų. Šie nariuotakojai randami visuose žemynuose išskyrus Antarktidą. Iš viso priskaičiuojama apie 38 000 rūšių. Lietuvoje iki šiol žinoma apie
400 rūšių, tuo tarpu kaimyninėse šalyse jų rasta 500-700.

Morfologija



Biologijos mokslo šaka, tirianti vorus ir voragyvius vadinama arachnologija.

Svarbesnės Lietuvos vorų šeimos:

* Virpūnėliai – Pholcidae
* Plyšiavoriai – Segestriidae
* Ratavoriai – Dysderidae
* Šeriuotvoriai – Mimetidae
* Storagalviai – Eresidae
* Kilpininkai – Theridiidae
* Gaubtatinkliai – Linyphiidae
* Storažandžiai – Tetragnathidae
* Kryžiuočiai – Araneidae
* Plėšriavoriai – Lycosidae
* Guolininkai – Pisauridae
* Lūšiavoriai – Oxyopidae
* Piltuvininkai – Agelenidae
* Sidabriukai – Cybaeidae
* Dirvavoriai – Hahniidae
* Raizguoliai – Dictynidae
* Gležnavoriai – Anyphaenidae
* Grumstavoriai – Liocranidae
* Maišavoriai – Clubionidae
* Plokščiavoriai – Gnaphosidae
* Vaiduokliavoriai – Zoridae
* Vikrūnai – Philodromidae
* Krabvoriai – Thomisidae
* Šokliavoriai – Salticidae
šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Voras


Vorai nuo vabzdžių skiriasi keliais požymiais:
*Jie turi aštuonias kojas vietoj šešių.
*Jie turi du kūno segmentus vietoj trijų.
*Jie turi aštuonias paprastas akis vietoj dviejų sudėtinių.
*Jie neturi antenų.
*Jie niekada neturi sparnų.
*Jie niekada nėra žolėdžiai.

Kaip dauginasi vorai?
Vorai – skirtalyčiai. Jų lytinę sistemą sudaro poriniai išvedamieji latakai, kurie jungiasi į vieną. Šis atsiveria į pirmąjį pilvelio segmentą. Kiekvienos rūšies poravimasis ir kopuliacija gana skirtingi ir tai susiję su vorų elgsenos ypatumais. Manoma, kad patinus privilioja patelių išskiriami feromonai, jų voratinklis ir iš dalies grynai optiniai dirgikliai.

Dar prieš apvaisinimą patinai atlieka sudėtingus ritualinius šokius, atkreipdami plėšrios patelės dėmesį, kad ši nepalaikytų jų grobiu. Šie šokiai beveik visada susiję su palpų ir kojų vibracija bei ritmiškais pilvelio trūkčiojimais. Šie šokiai atskirų rūšių yra nevienodi. Gaubtatinklių vorų šeimos patinai kartais šalia patelės voratinklio daro mažus tuoktuvinius tinklus, ant kurių jie stengiasi privilioti patelę savo „šokiais”.

Kopuliacijos metu patelę dažnai ištinka katalepsija (nuomaris), kuri gali tęstis nevienodą laiką. Atsigavusi po šios būsenos ji daugeliu atveju užpuola ir suėda patinėlį (paprastasis vapsvavoris, kilpininkas, Latrodectus). Tačiau daugumos rūšių patinai (kryžiuotis, pasalūnas) pabėga ir nevisada tampa patelių auka.


Kokonas
Apvaisintos patelės maždaug po 2-6 savaičių pradeda dėti kiaušinėlius. Speciali voratinklinių karpučių liauka gamina voratinklinę medžiagą, kurią panaudoja kiaušinėlių kokonui. Daugumos vorų rūšių kokone būna keliasdešimt kiaušinėlių, o kai kurie tarantulai jų gali turėti net 300-700. Patį paprasčiausią kiaušinėlių kokoną gamina virpūnėlis (Pholcus). Jis susideda tik iš padrikų voratinklio siūlų, todėl per jį gerai matosi patys kiaušinėliai. Tačiau kitų vorų kokonas sudarytas iš dvigubos sienelės ir gerai užmaskuojamas. Piltuvininkų (Agelenidae), plokščiavorių (Gnaphosidae) kokonas plokščias, lęšio pavidalo, ir gana priplotas prie kokio nors substrato. Neretai jo paviršius būna pridengtas dirvos dalelėmis, smulkiais šapeliais ar šakelėmis. Rutulio formos kokoną gamina kryžiuočiai (Araneidae) ir plėšriavoriai (Lycosidae)


plačiau: čia

Voratinklis


Ar žinai, iš ko ir kaip padarytas voratinklis?
Skirtingai nuo šilką gaminančių vabzdžių lervų, vorai voratinklinį šilką naudoja grobiui gaudyti.
Voras gamina kelių rūšių šilką pilvelyje esančiose kelių tipų voratinklinėse liaukose. Šios liaukos skiriasi savo forma, kaip ir gaminamas šilkas savo sandara ir paskirtimi. Vienų liaukų šilkas naudojamas kiaušiniams suvynioti, kitų - storų voratinklio gijų gamybai, trečių - gaudomajai spiralei padaryti. Ne visų voratinklinių liaukų šilkas yra siūlo pavidalo. Specialios liaukos gamina skystą nekietėjančią klijingą medžiagą, kuria ištepamos voratinklinės gijos. Tik dėl šių medžiagų voratinklis gali sulaikyti vadzdį. Dar vieno tipo liaukos gamina signalinę voratinklio giją, kuri tęsiasi paskui vorą bet kokioje aplinkoje. Kartu tai yra ir apsaugos priemonė, nes nukritęs voras šia gija gali sugrįžti į ankstesnę vietą. Sunku patikėti, tačiau net vandenyje gyvenantis vandeninis voras nardydamas vandenyje nuolatos palieka paskui save besidriekiančią voratinklinę giją. Šilko gija ir ant jos esančios medžiagos neretai padeda sausumos vorų patinams susirasti pateles.
Liaukose visos voratinklinio šilko rūšys yra skysto pavidalo ir sukietėja tik patekusios į išorę. Šilko išsiskyrimo procesą galima vaizdžiai palyginti su pilvelyje esančia šilko gijos rite, iš kurios vorui judant per verpiamąsias karputes nuolatos į aplinką yra ištempiamas šilkas. Vorui nustojus judėti, šilko gijos gamyba nutrūksta. Voratinklį darantis voras kryžiuotis nuolatos užpakalinėmis kojomis ištrauka iš karpučių voratinklio šilko gijas ir jas tvirtina prie spindulinių gijų. Kiekviena liauka į aplinką atsiveria atskirose verpiamosiose karpose. Atrodytų keista, tačiau karputės yra pakitusios pilvelio galūnės. Viena šilko gija dažniausiai būna sudaryta iš kelių rūšių šilko, o ją darant dalyvauja kelios verpiamosios karputės, kurių tarpusavio sąveika yra labai gerai suderinta.

Iš ko gi sudarytas tas tinklas grobiui?! Pagal cheminę sudėtį tai yra baltymas. Normaliomis sąlygomis vorai kryžiuočiai savo senus tinklus suėda ir taip susigrąžina jų statybai panaudotas vertingas baltymines medžiagas. Labai stebina ir voratinkliniam šilkui naudojamų baltymų apykaitos procesas voro organizme. Atlikti eksperimentai su radioaktyviai pažymėtu voratinkliu parodė, kad suėdus voratinklį, senajame voratinklyje buvusios medžiagos jau po 30 minučių buvo naujo voratinklio sudėtyje. Per tą laiką senasis voratinklis turėjo būti suvirškintas, o jo medžiagos iš voro virškinimo sistemos turėjo būti perneštos į voratinklines liaukas.

Voratinklinis šilkas vorui gali tarnauti ir kaip judėjimo priemonė. Jauni voriukai pavasarį, o ypač rudenį, plinta oro srovėmis ir voratinklinėmis šilko gijomis. Rudenį jauni vorai užlipa ant atsikišusių objektų ir pavėjui pradeda leisti voratinklinę giją, kurią pagauna ir pradeda plaikstyti vėjas. Tam tikro ilgio gija jau gali panešti ir patį vorą. Tuo metu voras atsikabina nuo substrato ir leidžiasi nešamas pavėjui. Šis plitimo būdas yra labai ekonomiškas energijos požiūriu, tačiau labai netikslus, nes daug vorų nusiliedžia į jiems netinkamą gyventi aplinką ir žūsta. Tai yra vienas pagrindinių vorų plitimo gamtoje būdų, nes kojomis vorai gali nukeliauti tik nedidelius atstumus.

Įdomybės

*Kaip ir plačiai žinomas natūralus šilkas, voratinklinis šilkas yra labai plona, tvirta ir elastinga medžiaga. Daugeliu parametrų jis lenkia šilkaverpių drugių gaminamą šilką. Pagal savo fizines savybes voratinklinis šilkas yra labai artimas geros kokybės nailonui ir vienas gramas voratinklinio šilko masės gasli būti ištemptas į 70 km ilgio nenutrūkstantį siūlą. Voratinklinio šilko gija nutrūksta būdama 70 km ilgio, nailono 50-80, plieno 35 km. Dar įspūdingesnis yra voratinklinio šilko tamprumas. Jei plieną galima ištempti 8%, neiloną 20%, tai voro kryžiuočio voratinklio gija trūksta tik ją ištempus 30-40% nuo pradinio ilgio.
Ką žmogus mato, deja, nėra tikroji voratinklio šilko gija. Tai yra tik jos atspindima šviesa. Pati gija yra daug plonesnė ir ji turėtų būti net 160 kartų storesnė, kad žmogaus akies skiriamosios gebos užtektų ją įžiūrėti kaip atskirą objektą. Voratinklinis šilkas atspindi beveik visą į jį krentančią šviesą, šviesesnis už daugelį kitų objektų.


*Prie voratinklinio šilko panaudojimo sugrįžo kitos technologijos ir ūkio sritys. Plonos voratinklinės gijos buvo naudojamos optinių prietaisų sistemose ir taikikliuose taikymo linijoms žymėti.

*Naujos galimybės atsiveria kartu su genetinėmis technologijomis. 2001 metų vasario mėnesį, buvo išplatintas pranešimas, kad amerikiečių mokslininkams pavyko į Nigerijos nykštukinių ožkų genomą įstatyti didelio Pietų Amerikos voro - paukštėdos genus. Perkėlus šiuos genus ožkų pieno liaukos greta pieno gamina ir voratinklinį šilką, kuris būna ištirpęs piene. Svarbiausia šioje istorijoje yra tai, kad šis voratinklinis šilkas yra tris kartus lengvesnis ir tvirtesnis už iki šiol kariškių bei policijos neperšaunamose liemenėse naudojamą firmos "DuPont" gaminamą sintetinį pluoštą. Kol kas pirmoji tokia ožkų pora gyvena karinėje bazėje ir yra akylai saugoma. Mokslininkai juokauja, kad siekiant padidinti tokio šilko gamybą reikėtų pasirinkti ne ožką, bet karvę.

Nuodingi vorai

Juodoji našlė (Lactrodectus mactans) -labiausiai žinomas nuodingas Š. Amerikos voras. Dažniausiai būna šviesiai juodos spalvos. Patelė turi raudoną, dviejų trikampių formos dėmę ant nugaros. Patinėlis dažniausiai turi šviesų ruoželį ant pilvelio. Juodosios našlės gyvena medžių krūvose ir gali patekti į namus, kai namų savininkai atsineša į namus medžio kūrenimui. Randami pastogėse, dėžėse, lauko tualetuose, ir kitose vietose. Retai palieka savo tinklą.
Juodoji našlė ne agresyvi. Kanda instinktyviai, palietus ar prispaudus. Įdomiausia, kad po poravimosi patelė suėda patinėlį.

Australijos piltuvėltinklis voras (Atrax robustus) (audžia piltuvėlio formos tinklą) turi pačius pavojingiausius nuodus. Aptinkami p. ir š. Amerikoje, bet tik Australijoje jis mirtinai pavojingas žmonėms. Yra 2 šių vorų Australijoje tipai. Šiaurinis voras galbūt pavojingiausias voras pasaulyje. Laimei jis gyvena miškingose vietovėse, toli nuo apgyvendintų vietovių. Jo nuodai turi mažo molekulinio svorio toksiną, vadinamą atrakstoksinu, kuris paveikia nervų sistemą. Aukai prasideda stiprūs raumenų traukuliai, gausiai prakaituojama, ašarojama, prasideda seilėtekis. Negydant, auka gali patirti komos būseną, patirti smegenų pažeidimą ar mirti.



Sidnėjaus voras (pietinis) mažiau pavojingas už savo šiaurinį pusbrolį, bet gyvena labiau apgyvendintose vietose. Sidnėjaus voras patinas suaugęs palieka savo tinklą ir klaidžioja ieškodamas maisto. Jo įgėlimas turi panašius simptomus kaip ir šiaurinių vorų. Jau nuo 1920 m. randami užrašai apie mirtimi pasibaigusius šių vorų įkandimus. Sidnėjaus voras nedidelis, apie 35 mm. ilgio, bet labai agresyvus. Kam nors prisiartinus, jis atsistoja stačias į puolimo poziciją. Jo iltys tokios stiprios, kad gali perdurti vaiko piršto nagą. 1980 m. mokslininkai išrado priešnuodžius nuo Sidnėjaus voro įkandimo, kurie taip pat veiksmingi ir šiaurinio voro nuodams.



Brazilijos voras-klajoklis (Phoneutria fera). Jis yra ypač greitas, ypač nuodingas ir ypač agresyvus. Šitas didelis ir pavojingas voras tituluojamas labiausiai pavojingu P.Amerikos voru. Šis voras patenka į žmonių namus, įlenda į batus, kepures ir kitus rūbus. Voras nebūna tinkle, o klajoja po mišką. Brazilijos voras-klajoklis turi ir kitą vardą – bananinis voras.



Brazilijos voras medžiotojas (Heteropoda venatoria) manoma turi labiausiai veiksmingus neurotoksinius nuodus iš visų gyvenančių vorų. Jo nuodai tokie stiprūs, kad tik 0.006 mg. užtenka užmušti pelę. Tačiau žmonių mirčių pasitaiko retai, nes rasti efektyvūs priešnuodžiai. Gyvena Azijoj ir Australijoj, bet randamas ir Amerikos subtopinėje dalyje.



Lietuvos vorai dar ištirti nepakankamai, iki šiol žinoma apie 400 rūšių, bet žmogaus gyvybei ar sveikatai pavojingų vorų pas mus nėra. Tuo galime tik pasidžiaugti

Red.., labai idomu...
Va namuos vonios kambaryje kartais...atsiranda...tokiu nemazu voru...
Norejau nutreksti...Juk ikando i pirsta...liko net skylute..)
Dabar..jau suvarau ant laikrascio....ir paleidziu kieme...
Rankomis liesti..negaliu...
Pastebejau, kad vorai megsta vonios kambari...silta, dregmes.kazkiek..

Lietuvos Respublikos Aplinkos apsaugos ministro 2000 m. liepos 20 d. Įsakymu Nr. 306, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos šios vorų rūšys, priskiriamos 3 (R) kategorijai:
*Philaeus chrysops
*Dolomedes plantarius
*Arctosa cinerea
*Eresus cinnaberinus
*Argiope bruennichi

Asha, šiaip skaitoma, kad Lietuvoje vorai neša laimę... gal todėl, kad nėra nuodingų?
Įkando? Hmm, įdomu... baisu netgi

Aš nesenai vos nepritrėškiau visai mažyčio-uždarinėjau mašinos langą ir pamačiau, kad kabo ant gijos, tai teko atsargiai pasielgt... Šiaip dar nei vieno nesu nutėškusi, man gaila būtų... visgi laimę neša (kad ir kandžiojas )