O aš vat savo knygų skaitymo laiką gal jau pergyvenau... Pirmą romaną perskaičiau sulaukęs vos 7-erių, o skaityti išmokau bebaigdamas 4-uosius metus.
Mokykloje visalaik turėdavau problemų - programoje numatytas knygas būdavau skaitęs prieš daugelį metų, daugelis jų man atrodydavo nykios ir lėkštos, o visokius "Kalvius Ignotus", "Kliudžiau", "Metus" ir pan. vertindavau savu (labai kritišku) požiūriu. Kokioje 6 klasėje literatūros mokytojai nuolat neapsispręsdavo, kokį man pažymį rašyti - 2 ar 5
Tuo metu mano mėgstamiausiais tapę buvo O. Henris, Čestertonas ir kiti XIX a. sausuoliai. Dar vienas įdomumas - dar nepradėjęs lankyti mokyklos, užkibau ant enciklopedijų, kurios kokiems 20 metų buvo tapusios mano labiausiai skaitomomis knygomis
O paskui, po daugelio metų, tiesiog atėjo laikas, kai supratau, kad mano nuosavame gyvenime visko žymiai daugiau, nei knygose, kad nuosavų jausmų ir potyrių pakankamai daug, kad knygoms neliktų laiko... Įdomu tik tai, kad knygų dėka tų jausmų, potyrių, požiūrio tiek daug ir atsirado
Kokios knygos labiausiai pakeitė mano gyvenimą? Sunku pasakyti, tokių knygų labai daug. Gal labiausiai pakeitė požiūrį į pasaulį Karlosas Kastaneda, atskleidęs keleriopo požiūrio į pasaulį magiją - jį paskaitęs, aš supratau, kad požiūrių į pasaulį gali būti daugiau, nei įvykių, kuriuos gali matyti ar sukelti. Bet tam, kad tą požiūrį suprasčiau, teko gerokai pasigilinti į Greimo semiotiką. O iki jos privedė lietuvių mitai, o mitais susidomėjimas kilo dėl to, kad gilų susimąstymą sukėlė Šarlis de Kosteras su savo satanistine "Legenda apie tilį Ulenšpygelį", kurį perskaičiau tik todėl, kad susidomėjimą senąja Europos literatūra sukėlė Rablė... Na va, žodžiu, vai tai tai ir taip toliau...
O ką skaitau dabar - tai procesų valdymo metodologijas, truputį kartais fantastinės piguvos iš Eridano.