|
Alksnyne
Pro tiršto rūko sąmanas, tarytum išprotėjus,
Žiema nuo pat pirmos dienos šalčiu užspaudė.
Sniego grūdais, kaip pas laimingą ūkininką, užderėjus,
Ji dirbo, stengėsi, anei dienos nesnaudė.
Brendu, džiaugiuosi balto turto užkerėta,
Krentu į pusnį lyg pavargęs senas kuinas.
Kiek laukta tos dienos, kiek daug sau prižadėta,
Perdaug gyvenimas sutirštintas, per daug jis purvinas.
Ir bėga prakaitas upeliais, o gal tai ištirpęs sniegas,
Nuplaunantis žaizdas likimo ir ligas praeitas.
Nenumarins daugiau nei speigas, nei liturgo miegas,
Tiktai širdį nebus atodrėkis pigus, nebus jis greitas.
O vėjas švilpia, it karys, sau staugia karo šūkį,
Nenugalimas jaučiasi, nes šiandien jo nenugalėtų niekas.
Štai šuo praeivis glaudžia sniegu nusakstytą snukį,
Į šoną duria tvirtas, šalčio nepakąstas diegas.
Atgal nepažvelgiu, nors ten tik mano pėdos,
Ilgai bridau klampiais gyvenimo pusnynais.
Ir slinko metai, meilė, džiaugsmas, nerimas ir bėdos,
Paseno net ir šis vaikystėje išbraidžiotas alksnynas.
Semiu rieškučiomis tą purią sniego košę,
Gamtos stebūklų niekam nevalia atskleisti.
Valau ranka suskeldėjusią beržo tošę,
Jau laikas būtų žiemai pareigas užleisti....
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
esi mandras