Ka zinome apie mirti? Gal bus jums idomu?

Mirdamas, žmogus apžvelgia visą savo žemiškąjį gyvenimą. Prieš jį iškyla vaizdas po vaizdo. Per tas akimirkas žmogui paaiškėja vyraujanti jo gyvenimo prasmė, pagrindinė idėja. Tykiai ir pagarbiai reikia laikytis visiems, kas susirinko prie pasitraukiančiojo. Nereikia trikdyti iškilmingos tylos, atitraukti žmogų nuo praėjusio gyvenimo apžvalgos, trukdyti ramią jo mąstymo eigą. Garsus verksmas, raudojimas gali jaudinti mirštantįjį, blaškyti jo sukauptą dėmesį, kas labai kankina.
Maždaug po 36 valandų po mirties žmogus išeina ir iš eterinio kūno, kuris sklando viršum kapo. Šis numestas eterinis lavonas per keletą dienų po laidojimo gali būti kartais matomas kapinėse kaip ,,šmėkla". Per keletą savaičių jis išsisklaido ore, ir tas nemalonus jausmas, kurį daugelis patiria kapinėse, sukeliamas tų eterinių lavonų. Tačiau jei kūnas ne laidojamas, o deginamas, tai eterinis kūnas išsisklaido labai greitai, todėl lavonus geriau deginti, negu laidoti.
Astraliniame pasaulyje yra septynios sferos. Žemosios sferos yra grubios ir tamsios, juo aukščiau - juo subtiliau ir šviesiau. Miręs žmogus patenka į tą sferą, iki kurios pakilo jo sąmonės lygis. Tačiau dėl nusiminimo ar pasimetimo mirties momentu galima patekti į žemesnę sferą; todėl reikia sąmoningai pasiruošti. Šviesi ir aiški sąmonė neša aukščiau. Reikia turėti aiškų veržimąsi į šviesą ir grožį, stengtis, kad paskutinės minutės žemėje būtų džiugios. Taip sąmoningai galima išvengti žemųjų astralinio pasaulio sferų.
I žemiausias sferas patenka žmonės su visokiomis ydomis -nusikaltėliai ir ištvirkėliai, žemos moralės, gyvenusieji juslingais malonumais. Jie negali patenkinti savo pykčio ir aistrų, nes nebeturi tam reikalingo įrankio - fizinio kūno, ir dėl to labai kenčia. Jie tiesiog dega savo nepatenkinamų aistrų liepsnoje - kaip kad religijos aprašo pragaro kančias. Taip pat baisios yra ir savižudžių kančios, trunkančios iki jų natūraliosios mirties dienos. Savižudybė - didžiulis tamsumas ir baisus nusikaltimas.

Informacija iš S.Stulginskis "ŠAMBALA, NAUJOJI EPOCHA, ŽMOGUS"

je.. visu tas laukia.. su pauskciais neisskrisime..o gaila..

Vakaru mokslininkai,tyrinejantys vadinamasias ''artimas mirciai' patirtis,savo studijose mini ryskia sviesa.Po klinikines mirties atsigave pacientai pasakoja,jog beveik kiekvienas is ju patiria isejima is savo kuno,pries akis tarsi filmas pralekia visas gyvenimas,paskui prasideda skrydis juodu tuneliu,kurio gale svyti akinamai ryski sviesa.Daugelis mirstanciuju ja tapatina su Dievu ir tvirtina,kad zvelgdami i ta vaisku svytejima patyre tokia palaima,is kurios visai nesinorejo sugrizti.
Manyciau,tai skamba labai optimistiskai !

Ir visgi manau, kad zmogus savo gyvenimu turetu susirupinti siapus ribos.
Zmones bijo gyventi vardan paties gyvenimo.
Gyvena del vaiku, pinigu, namu, darbuziu, maisto.
Gyvena su mintimi apie mirti, skausma, alki, nepritekliu...
Kokia tokio gyvenimo prasme? Jokios, nes mirties akimirka visa tai lieka anapus. Arba siapus. Bet gyventi kitaip, nei tapo iprasta - bijoma. Ka as valgysiu? Ka apsirengsiu? Pagaliau - ka zmones pasakys?
O reiketu atrasti save ir savo vieta pasaulyje, dziaugtis tuo, ka turi cia ir dabar, o visa kita tau bus prideta. Atrasti save ir bus gerai kur esi. Nes nuo saves nepabegsi.
Tokios isvados priejau, skaitydama straipsnius tema..."Gyvenimas siapus ir anapus".

As mastau je sako Dievas gailestingas ,tada visu pagailes ..... Nezinau nemanau kad mes turim kazkam uz savo veiksmus atsakyt ,pasilikim tai sau ,jei jautiesi teisi ,tau ir atsakyt ..... Mirtis man atrodo tokia kaip ir gimimas ,neisvengiama .....Juk gimstama ir mirstama ,cia naturalu ko cia bijot ....

Nežinau kodėl, bet aš iš tų, kurie dažnai susimąsto apie mirtį ir labai to bijau. Pati nežinau kodėl. Negaliu pasakyti. Nėra tikrai man čia super gerai toje žemėje, bet aš gyva, aš esu aš kažką darau, o ten tamsa svarbiausia nežinomybė. Kartais prisigalvoju ir tada suprantu, kad reikia kasdien sau pasidaryti šventę, kad gyventi kuo geriau, nes rytojaus gali ir nebūti. Bijau!

Man rodos, kad daug lengviau, kai tau padeda...iseiti...is sio pasaulio artimas...zmogus. Ne, ne padedamas nutraukti gyvybes siula, bet..paduodamas..savo ranka isikibti...Kazkaip drasiau butu...Jei mirtis naturali...
O siaip neisvengsime ne vienas...sio momento- bijome ar ne...Jei egzistuoja anas pasaulis, tai mes susitiksime...

O cia truputi...lyrikos...ta tema..pamastymui apie gyvenimo prasme ir ka darome,..kol esame zemeje...

Dekit, sventosios Veliniu zvakes, liudnai
Ir priminkite tiems, kas gyvena,
Kad mes daug kam skoloj..(sukas mintys galvoj)...
Ta apvylem, ta zodziais uzgavom,
Tam mes raksti palikom sirdy,
O anam atsiteist nesuspejom...

Asha, aš jau kai pajausiu, kad paskutinioji artinasi paprašysiu Kad tu man paduškutę miegančiai užspaustum, tada lengvai be baimės išeisiu