Padukele rašė:
..is tiesu siandien diena,kurios daugiau nebenoreciau.. per daug ivykiu... Atsikeli ryta.. nerandi..masinos... paskambina.. po keletos val ir pasako.. Jusu mamai diagnozavome..-...............Jauciu, kad artimojo zmogaus liga mane labai stipriai paveike, negalin atsiriboti, nors kiek papailseti....Netekti artimo žmogaus, susirgti vėžiu, pereiti ugni ir vandeni.... Kodel kai kuriems Dievas siuncia tiek isbandymu. Tikrina zmogaus stiprybe, nori irodyti, jog nepanaudoji visu galimybiu ? Kodel.......
Greičiausiai esi teisi dėl išbandymų.
"- Stok, ponia...Kad tamsta žinotum kaip esi prakeikta...
- Pati žinau...Dink iš akių..."
Va toks "malonus" pokalbis įvyko prieš 9 metus tarp mano žmonos ir vienos iš Kauno čigonių. O grįžinėjo tada mano žmonelė iš Kauno onkologinės ligoninės su vienareikšmiška ir galutine diagnoze. Pasakytų
man dabar kas nors, kad "Tikri vyrai neverkia", taip ir vožčiau į dantis.
Nėra tokių žodžių kad apsakyti tuometinę mano ir man artimų žmonių
būseną.Tiesiog kažin koks visiško bejėgiškumo, baimės ir įsiūčio mišinys.
Dar ir dabar kam nors pradėjus aiškinti "oi, kaip aš tave suprantu" norisi
tokį žinovą pasiųsti toli, toli... Nesupras to niekas, kam neteko tokį pragarą
iškęsti. Pustrečio pakelio cigarečių per dieną, išsikeiki, paskui meldiesi ir
vėl tas laukimas.
Žmonos operacijos dieną prisiminiau bažnyčioje duotą santuokos priesaiką ir dar kartą pats sau prisiekiau...Kas bebūtų - nepaliksiu.
Po to operacija, pusantrų metukų dukrytės kas pusvalandį kartojamas "kada grįš mamytė?" klausimas, praėjus truputį daugiau nei metams antra operacija...
O vis gi Dievas yra. Pamažu žmona atsigavo,pamažu į šeimą sugrįžo ramybė.Prisimenam tą košmarą tik kartą metuose, žmonai važiuojant eiliniam sveikatos patikrinimui. "Žinote ,ponia, jus dabar galima
ir vežiman kinkyti", tai paskutinė diagnozė, kurią sužinojau vakar.
Stiprybės tau.