Be jokios abejonės didžiausias praeito amžiaus įvykis buvo pats kruviniausias visų laikų žmonijos konfliktas, į istoriją įėjas kaip „antrasis pasaulinis karas“. Šis karas nusinešė milijonus gyvybių, aistros dėl jo verdą dar ir šiandien. Vienos valstybės kaltina kitas „istorijos falsifikavimais“, žmonių žudymais, kaltųjų slėpimais ir dar daug kitų būtų ir nebūtų nuodėmių.
Šiame viename iš įsimintiniausių įvykių žmonijos istorijoje be abejo dalyvavo ir itin iškilios asmenybės. Taigi... papliotkinkim apie jas

Pradėkime nuo Vinstono Čerčilio (Sir. Winston Leonard Spencer Churchill).
Man Vinstonas Čerčilis tai lyg kaledų senelis. Kuriuo tiki, kurį myli, bet vieną diena sužinai, kad viskas ką tu apie jį žinai tėra melas.
Na bet apie viską nuo pradžių: Taigi Vinstonas Leonardas Spenseris Čurčilis gimė 1874.11.30d. aristokratų šeimoje ir nuo pat mažų dienų buvo auklėjamas kaip tikras džentelmenas (privačios mokyklos, karo akademijos, pirmieji kariniai titulai dar nepradėjus augti ūsams ir t.t.). Mėgo Vinstonas leonardas rašyti... rašydavo straipsnius, vėliau knygas o 1953m. Net gavo nobelio premiją literatūros srityje.
Kaip ir pridera tikram Anglijos aristokratui, vos sulaukes 26 metų jau sėdėjo parlamente ir kūrė geresnį rytojų eiliniam anglų darbininkui. Šiaip daugiau nieko jis iki lemtingų 1940m. Kaip ir nenuveikė. Parašė knygą, krūva straipsnių, sukosi vietinėje (jei taip galima pavadinti pasauline imperiją) Didžiosios Britanijos politinėje rinkoje ir daug - daug gėrė.
Taigi staiga būm ir atėjo 1939 rugsėjo 1d. Vinstonas Leonardas tuo metu vadovavo kariniam Britanijos laivynui. Ir verta paminėti, kad paskelbus karą Vokiečiai šį laivyną mušė vos ne į vienus vartus taip sakant. Bet Vinstono Leonardo tai ne glumino, jis tikėjo savimi (o kaip galima netikėti jai kas dieną išgeri po butelį ar daugiau viskio) ir kai jo paklausė kodėl jis mano, kad jis bus tinkamas Ministras pirmininkas jis atsakė – Aš visą gyvenimą tam ruošiausi (ar kažką tokio, dabar tiesiog tiksliai neatsimenu).
Na tai po Čemberleno atsistatydinimo Vinstonui Leonardui pagaliau pavyko užimti tą išsvajotąjį Ministro pirmininko postą (būtent tą dieną kai Vokietyje pradėjo „Blic krieg'a“ prieš Prancūziją ).
Vokietija su Adolfu priešakyje pademonstravo puikią karo taktiką ir vietoj to, kad galva mušti sieną ir tiesiai eiti per Maženo liniją, apėjo aplink. Ir privertė iš pradžių Prancūzus su Anglais bėgti, vėliau Prancūziją kapituliuoti (Kapituliacija buvo pasirašyta tame pačiame „Kompjeno“ miške, kuriame Vokietija pasirašė kapituliaciją WW1).
Taigi užkariavus Prancūziją Adolfas dar kartą pasiūlo taiką (jau antrą kartą nuo karo pradžios), bet Vinstonas Leonardas sako nė velnio – mes laimėsim. Tai va nuo čia ir prasideda Vinstono Leonardo įdomiausi sprendimai. Taikos nesinori, reikia karo, bet kariauja jau vien tik Britai (nu dar Australija su Kanada, bet realiai daugiau formaliai), realiai šansai atsilaikyti (net nelaimėti) nepajungus kitų tautų į karą yra labai menki. Bet Vinstonas nesustoja, jis kviečia kitas tautas prisijungti ir stoti ne į jų karą. Na bet čia tiek to... sakysim jis turėjo viziją, matė, kad gali, tikėjo savimi ir pan.
Taigi karas virš Britanijos, vokiečiai bombarduoja tik karinius objektus (aerouostus, fabrikus, uostus, ir pan.), tačiau Vinstonui į galvą šovė puiki mintis, kaip reikia smukdyti Vokiečių tautos dvasią – Jis įsako bombarduoti Vokietijos miestus. Taigi 1940 Rugpjūčio 25 d. 95 bombonešiai pajudą link Berlyno ir smogę į Reicho širdį, bombos krenta ne ant karinių taikinių bet ant civilių gyventojų galvų. Adolfas sužinojas apie tai be abejo pablūsta ir įsako bombarduoti Londoną.
Taktika kai bombos krenta ant civilių galvų panašu kad labai patiko ponui Vinstonui Leonardui, nes jis ją taikys viso karo eigoje. Štai keli įspūdingesni pavyzdžiai: 1943 metais sąjungininkai su Vinstonu priešakyje surengė tokia operaciją iškalbingu pavadinimu „Gomora“ kurios metu buvo bombarduojamas vienas iš didžiausiu Vokietijos miestų Hamburgas, skaičiavimų yra įvairių kiek ten civiliu žuvo, kalbos eina nuo 20 iki 70 tūkstančių (šiai dienai wikipedijoje nurodomo 50 000 civilių aukų).
1945 Vasario 13-15d įvyko kitas, kruvinas nusikaltimas prieš žmonyje, kuriam vadovavo Vinstonas. 527 sunkieji bombonešiai pajudėjo į Vokietijos miesto Drezdeno pusę. Bombardavimas tesėsi dvi dienas ir jo metu įvairiais skaičiavimais žuvo nuo 35 iki 100 tūkstančių civilių. Šis įvykis ypač skaudus dar ir dėl to, kad jokios strateginės reikšmės jau nebeturėjo. Tai tas pats kas šokinėti gulinčiam ant galvos.

Na karas baigėsi, Vinstonas Leonardas po jo pragyveno dar 20 metų. 1946 metais pasakė kalbą apie "geležinę uždangą", nuo kurios laikoma, kad ir prasidėjo šaltasis karas. Dar Vinstonas "ramino" sukilimą Kenijoje, apie kurį dėja nelabai turiu info ir negaliu su jumis pasidalinti metodais bei pasiekimais.
Šiai dienai Vinstonas Leonardas yra laikomas nacionaliniu Britanijos herojumi, sektinu pavyzdžiu ir jokiu būdu ne žmogumi kuris turėjo būti pakartas kartu su kitais nusikalteliais (apie kuriuos aš vėliau pakalbėsiu irgi) po Niurenburgo tribunolo.

Tokia vat ta mano nuomonė, žinau, kad būsiu apšauktas fašistu, bet džiaugiuosi, kad bent jau turiu savo nuomone, kurią susidariau pats, domėdamasis šia asmenybe o ne plaukiau pasroviui apšlifuotos informacijos jūra.

Jo..net nezinau ka ir bepridurti..
Gera tema Tu cia uzvedei .

Pagarba, kad radai laiko ir noro rašyti, niekshiau už nuomonę - irgi.
Maloniai skaitosi, pratęsk

Tęsiu būtinai, tik kažkaip mažai čia reakcijos... Niekas ginčytis nenori
O vat rytoj tai pačio įžymiausio II pasaulinio karo dalyvio gimtadienis.

Opozicijos ieskai,nieksiau?
Prie teksto apie Cercili prisikabinti,aisku,galima,bet esmes nenugincyti.
Happy birthday,Adolf Hitler!

šį kartą nesulauksi tos opozicijos. bent jau mano asmenyje. niekada nejaučiau ypatingų sentimentų gerbiamajam Vinstonui, tai ir tas cinkelis jo adresu man jokių neigiamų emocijų nekelia
o su praėjusiais gimtadieniais tiek Adolfą, tiek Vladimirą ir aš sveikinu trūnykit ramybėje

Šiandien noriu Jums papasakoti apie Martiną Bormaną (Martin Ludwig Bormann). Girdėjote tokį? ne? o juk jis paskutiniais nacizmo gyvavimo metais buvo antrasis žmogus partijoje, tiesiai po Adolfo.

Jaunystėje Martinas formaliai dalyvavo pirmame pasauliniame kare, bet realiai niekada nematė "veiksmo". Labai nemėgo komunistų, dėl šios priežasties tapo Freikorps nariu. 1924 metai prisidėjo prie tokio Valterio Kadovo (Walther Kadow) nužudymo, už tai buvo pasiūstas 12 mėnesių į kalėjimą. Nužudyme dalyvavo ir Rudolfas Hiosas (Rudolf Höss), kuris vėliau tapo Aušvico (Auschwitz) komendantu.
Išėjas iš kalėjimo kartu su dauguma kitų Freikorps narių prisijungė prie NSDAP (Nacional socialistu vokiečių darbo partiją a.k.a NAZI).

Dėl savo puikių administravimo sugebėjimų greit užsitarnavo gerą vardą partijoje.
1929 metai vedė devyniolikmetę Gerda Buch, liudininku vestuvėse buvo pats Hitleris.
Su savo žmona Martinas laiko veltui neleisdavo ir užgyveno net 9 vaikus. Ir tai tik oficialiai, manomą kad nesantuokinių vaikų buvo dar daugiau, nes Martinas turėjo "puikius" genus kuriuos reikėjo skleisti į kairė ir į dešinę, o jis kaip atsidavęs partijos narys šią pareigą (kaip ir visas kitas) vykdė puikiai.
Vyriausias jo sūnus Adolfas (Adolf Martin Bormann) kuris tokį vardą gavo savo krikštatėvio garbei (Juk suprantat kas buvo krikštatėvis), tapo kunigų, tačiau vėliau kunigystę metė ir vedė buvusią vienuolę

Nuo 1933 metų Martinas Bormanas dirbo asmeniniu Rudolfo Heso (Rudolf Hess) sekretoriumi. Tais pačiais metais buvo išrinktas į Reichstagą kaip vienas iš nacių partijos narių. Asmeniniu sekretoriumi Hesui, Martinas dirbo iki pat 1941 metų kuomet Hesas nuskrido į UK norėdamas asmeniškai derėtis dėl taikos, bet dėja vietoj taikos gavo praleisti visą likusį gyvenimą už grotų (dar vienas pavyzdys kokie "teisingi" buvo sąjungininkai).

Logiška būtų manyti, kad po tokio akibrokšto asmeniniui sekretoriui politinė karjera jau turėtų būti palaidota, bet juk mes kalbame apie genijus, apie žmonės kurie randa išeiti iš visų (na beveik iš visų) situacijų. O genialumas kaip žinia yra paprastume. Taigi Martinas Bormanas aišku paneigė, bet ką žinojęs apie Heso planus, parodė grąžų gestą ir padovanojo Hitleriui įžymiąją "Blondie", vokiečių aviganę kurią Hitleris taip mylėjo ir kurią nužudė prieš nusižudydamas pats. Tai Bormanui padėjo ne tik išvengti bet kokių nuobaudų, bet ir dar labiau sustiprino jo padėtį partijoje.

Bormanas pradėjo tvarkyti visus Hitlerio popierizmus, derinti susitikimus, bei administruoti finansus (Hitleris buvo milijonierius dėl jo knygos pardavimų, visų pinigų nespėjo išleisti net iki savo mirties). Ir palaipsniui tapo asmeniniu Hitlerio sekretoriumi bei antruoju žmogumi partijoje.

Ištikimas Bormanas buvo iki pat galo, jis buvo būtent tas žmogus kuris surašė Hitlerio testamentą paskutinėmis fiurerio gyvenimo valandomis. Po Hitlerio savižudybės Bormanas dar bandė bėgti, daug metų buvo manomą, kad jam pavyko pabėgti, dėl šios priežasties Martinas Bormanas buvo vienintelis žmogus Niurenburgo tribunolę nuteistas mirties bausme už akių.
Tačiau aštuntame dešimtmetyjė už kelių šimtų metrų nuo Hitlerio bunkerio buvo rasti palaikai, kurie kaip vėliau paaiškėjo priklauso Bormanui, dantyse buvo rasta stiklo šukių, kas rodo, jog Martinas Bormanas nusižudė perkandęs kapsulę su kalio cianidu.

Kai kuriuose šaltiniuose dar minima tokia Bormano biografijos „dėmelė“, kurią, neva, jis labai slėpė. Tai yra sklando gandai, kad jis buvo sovietų šnipas.
Neva 1919 metais jis kovojo Pabaltijyje su Raudonąja armija ir pateko į nelaisvę, į speclagerį. Ten būsimasis Hitlerio pagalbininkas kalėjo 1920-1921 metais. Tas, kuris kovojo prieš Raudonąją armiją, pagal galiojančią tvarką turėjo būti sunaikintas.Tačiau kažkodėl Bormano pasigailėjo. O paskui paleido.


Niekshe, jei vėl tiekiesi opozicojos, tai vėl nebus Nes nematau tavo pozicijos. Surašei faktus, bet nuomonės nepareiškei. Nėra ji ir privaloma, aišku. Švietėjiška misija irgi yra gerai
Nors po teisybei jokių ypatingų sentimentų nė vienam Karo herojui lyg ir nejaučiu. Bet jei bandysi įtikinti, kad Bormanas buvo šventasis, gali būti, kad pulsiu