Irma, dėkui tau, kad ateini tais šeštadienio rytas

Gražus, auksinis, nokstantis ruduo,
Kai lapai dengia tai ką vasara pridirbo
Ir spindi lapuose niūrus lietaus vanduo,
Net keista, kas juos šitaip meniškai iškirpo?

Gal liūdna kiek, kad paukščių nematyt,
Jie vėl mus išdavė ir kur smagiau pabėgo.
Vėl baigias metai, reikia vėl snaiges karpyt
Ir laukti pirmo, jauno, balto, sniego.

Jis vėl užklos pavargusius, senus laukus,
Nubalins Tėviškės namų jaukias palanges
Beliks prisiminimas vasaros prabėgusios blankus,
Ir šiaurės vėjas į palėpę įsirangęs.

Žiema užvaldė, užgožė net mus,
Kur šalčio niekad nei nebuvom matę.
Nudažė šerkšnas popierinius mūs namus,
O jei dar sniego bent menkai būtų pakratę.

Štai rūksta dūmas kažkas įnirtingai šildos,
Nenori žiemos pančiams užsispyręs pasiduoti.
Gal šiemet mūs visų svajonės slaptos pildos,
Gal pagaliau ir čia pabus žiema - imu svajoti.

Nors blizga ledas, nejaučiu aš džiaugsmo,
Prisiminimai Tėviškės ir vėl aikštėn iškyla.
Ir niekaip negaliu šalin nuvyt to jausmo,
Kad greit pavirs gyvenimas į amžinąją tylą.

Esu gyvenimo lyg burtininko pakerėta,
Lyg šiaurės vėjo ištemta už rankos
Ir driekias mano kelias per šlaitą gėlėtą,
Širdis nenuorama krūtinėj tarsi varpas trankos.

Vienam padovanoju šypseną kitam gal žodį,
Su vienu sveikinuos rimtai, kitam tiesiog mojuoju
Ir vis panosėj sau kažką liūdnai burnoju,
Džiaugiuosi kiekviena diena ir kiekvienu rytojum.

Nelinksta žvilgsnis pažiūrėt kažkur į priekį,
Kas už kalvos, kur proskyna tankynėj.
Bijau, kad taip ir liks viltis įvykdyt siekį,
Praleist gyvenimo saulėlydį savoj Gimtinėj.

Ar varpas skamba, o gal tai tik laikas,
Vis tiksi minutes, jas iš gyvenimo išbraukia
Ir vis toliau į nežinią, į neviltį jis traukia,
Kada ir vėl sugrįšiu, ir ar grįžti verta...

Jei žinotume visus atsakymus į visus klausimus, ar būtume laimingesni?
Ačiū, Irma, įdomi mintis.

Išdžiūvo rasos, tarsi ašaros nuo veido,
Sukaustė šaltis, rodos, net ir dangų.
Mes džiaugiamės ir pykstam, kas gi leido,
Sušaldyti upelį, džiaugsmą širdžiai brangų.

Nuvyto saulė, paukščių niekur nesimato,
Visur taip balta, kurgi dingo visos spalvos?
Kodėl to sniego pušys nuo savęs nekrato,
Kaip keista, net žmonių apsnigtos galvos.

Tenai už lango laikosi ilga šalta žiema,
Žiema ir čia, nors dega židinio liepsnelė.
O langas tas tiktai monitoriaus šviesa,
O kaip norėtųsi pagriebt žiemos žiupsnelį.

Lietus, beprasmis šaltas šiaurės pageluo,
Ir vėjas - teroristas laužantis sausas šakas.
Tartum įsiutęs piktas blogo elgesio asmuo,
Nulauš medžius, numes ir lapuose užkas.

Tokia žiema pas mus už purvino, aplyto lango.
O ten bespalvė, lyg iš švenčių atviruko,
Ir šoko lapai rudeniniai grojant vėjui Tango,
Tikros žiemos gaidos tam šokiui labai trūko....

Samotuko chate belaukiant gimė toks mažutis eiliukas... Deja šį kartą nesulaukiau...
Gal nuovargis suparalyžavo, o gal meteliai savo daro. Palikau tau jį chate, nors ir nežinau ar užėjai tą ryt...

Kai Tu ateisi čia, aš jau giliai miegosiu,
Prispaudus galvą prie švelnios pagalvės.
Aš sapnuose šypsosiuos ir ranka pamosiu,
Tau švies tik eiles šios, kaip priekalas iš kalvės.

Tau siusiu daina savo sapnuose sukurtą,
Lietum nuplausiu vis dar miegančias akis.
Tau dovanosiu šypseną nebylia ir užburtą,
Jos užsimerkę, bet šiandiena daug ką pasakys.

Palauk dar trupinį, dar mažą laiko atkarpėlę,
Pakol ir pas mane gaidys rytinis užgiedos.
Ir vėl atnešiu paslaptingą sapno gėlę,
Tartum iš vaško be jokios gamtos klaidos....