Socdemams valio! (republished)
Kai kalbama apie Kubiliaus eros pabaigą, tai mąstosi, kas gi sekantis pripuls prie valdžios lovio... Tikėdami apklausomis, suvoksime, kad tarytum politikos šešėlyje tūnoję socdemai įgyja vis didesnių šansų pakeisti dabartinus dešiniuosius. Ir tai ne todėl, kad neva „atėjo laikas kažką keisti“, tai tiesiog – natūrali politinės minties raida irgi tekėjimas: Kubilius jau seniai daug kam atsibodo, jo ministrų kabineto vykdomą politiką keikia įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai.
Laikmetis (sunkmetis?) tampa puikia dingstimi griežčiau kritikuoti dabartinę daugumą, tuo pačiu ir ieškotis naujųjų Lietuvos gelbėtojų. Tačiau nepamirškime, kad didžiulė dalis radikalistiškų ir neapsisprendusių rinkėjų vis labiau linkę simpatizuoti ir labiau radikalesniems veikėjams (lyg lig šiol tų beatodairiškų permainų būtų maža!). Kitokia Lietuva beveik nebeįsivaizduojama su dabartiniais politiniais šulais valdžioje!
Kubiliaus nuvertimas, anaip tol, nereikštų, kad baigėsi Krizė (nors vis dar šventai tikima, kad būtent Kubilius ją ir sukėlė). Nepaisant to, oponentai turi tvirtus argumentus, kad Vyriausybė, jau, galbūt, nepajėgi toliau vykdyti būtinų reformų, galbūt, ji – visai nekompetetinga, gal veikia nemokšiškai ir kenkėjiškai. Čia tinka ir metafora, kad Kubilius, galbūt, išsisėmė, pavargo ar šiaip jį reikia pakeisti. Net jeigu ir girdime Premjero svaičiojimus, kad Lietuva atsidūrė kažkokiame dugne, tai gali reikšti, kad iš tos duobės mus visus traukti jau bus patikėta kitiems – ne krizės įveikinėtojams, o, tarkime, šalies gaivintojams (ėch, gaila, kad valinskininkai prarado visas pozicijas – jų partijos pavadinimas bent jau tiktų ateinančiam raidos etapui nuspalvinti:)
Kodėl gi ne socdemai? Pasiremkime primityvizmu ir prisiminkime, kaip Komisarė Grybauskaitė rinkimų išvakarėse atskubėjo pas socdemų ramstį, uolą politikoje – Prezidetną – Premjerą Brazauską. Prisiminkime tuos pačius kylančius kairiųjų reitingus bei piliečių socialinę gerovę, kurią taip negailestingai sugriovė dešinieji. Socdemų veiduose kai kas dar moka įžvelgti jei ne nuošidrumo, tai kitonišką požiūrį į valstybės raidą.
Nesinorėtų spėlioti, ar pastarieji incidentai aplink LSDP būstines tėra viešųjų ryšių triukai, tačiau aišku, kad partijų ir visuomeninių judėjimų strategai anaip tol nemiega, o ieško dingsčių sunkmečio akivaizdoje pasikelti savo populiarumą rinkėjų akyse.
|