Taip, is tiesu Lietuva grizta i ten, is kur atejo: bananu statuso valstybe su pigia darbo jega. Del apelsinu – tai nepergyvenkite, tuoj visi juos skinsime. Tik Lietuvos salygomis tai bus obuoliai, kriauses, bulves… etc. Nes esant bedarbystei 30-50% nei ten mokslu reikes, nei ka – bus svarbu isgyventi ir bile koki darba tureti. I brangius mokslus neinsvestuociau siais metais. As sakyciau taip: krize, ir jokios reformos rengimui/igyvendinimui nera pinigu. Latviai mazina mokytojams algas iki minimumo…. Musu eile ne uz kalnu!

Del reformu: buvo tokia viduriniojo mokslo reforma. Pradejo profiliuoti nuo 10 klases. Idiotai, daugiau nieko nepasakysi: ka 16 metu zmogelis gali numanyti apie uzdirbimo galimybes ar nuspeti ka jam patiks mokytis/dirbti. Pasirenka biologija mokytis A lygiu, po to paaiskeja, kad truksta chemijos (o jos nesimoke). Reformatoriai lietuviai…

Prieš man įsikišant į jau prasidėjusią diskusiją, noriu priminti ,kad visi Nepriklausomos Lietuvos inteligentai arba žuvo tremtyje, arba ten liko, arba (skubiai) išdūmė į užsienį. Liko tik valstiečiai, proletarai ir liumperproletarai. Dabartinė valdžia- tokių atžalos. O joms-svarbiausia ištuštinti pakištą lovį, t.y .kuo daugiau išspausti iš valstybės, kurios jie nei myli, nei jiems rūpi jos ateitis . Kas bus toliau, jų protas nesiekia, nes jis arba pragertas tėvų , arba tiesiog pripumpuotas gimdytojų tradicijos "gyventi tik šia diena" . Dauguma Nepriklausomos Lietuvos proletarų, neturėdami pastovios darbo vietos, tikrai gyveno šia diena, ir nesirūpino apie rytojų. Tokias nuostatas jie paliko savo vaikams ir anūkams. Todėl nenuostabu, kad iš valstiečių,proletarų (neabejoju, kad ir liumperproletarų) kilę dabartiniai ministrai aukščiau bambos nemato. Jie vykdo reformas, tam, kad jas dar kartą reikėtų perdaryti. Žodžiu, vadovaujasi tarybinių laikų nuoroda: daryk taip, kad po tavęs dar galėtų padirbėti kiti. Tas pats pasakytina ir apie tikrąją švietimo reformą, kuri dar negimus numirė Švietimo Ministerijos stalčiuose.
Juokingai skamba Steponavičiaus mėginimas įtikinti studentus Naujos reformos humaniškumu.
Ateitis aiški: proletariato ir liumperproletariato gretos sparčiai augs, o inteligentiją (kuriai pavyko išsikapanoti iš savo proletariškų, valstietiškų ar liumperproletariškų šaknų) reikės iš užjūrio viliotis su pyragu, kurio kepti kolaks nieks nesiruošia.

Beje, kažko prisiminiau istoriją (kiek atsimenu, skaityt teko dar sovietmečio pabaigoj, berods "Chimija i Žyzn" žurnale, kur buvo serija straipsnių apie SSRS branduolinio ginklo kūrimo istoriją), kaip vidurinėse mokyklose atsirado dabartinis klaikus matematikos kursas, kur reikia atmintinai kalti gyvą velnią klaikių formulių, bet net nepabandoma suteikti žinių apie jų prasmingumą ar pritaikomumą.

Taigi šitai buvo susiję su berods 1948 metais vykusia SSRS švietimo reforma, inicijuota gerai žinomo Berijos. Kaip žinia, šis kontroliavo SSRS branduolinę programą, o šioj srity sovietai susidūrė su viena klaikia problema: norint sukurti atominę bombą, reikia atlikti milžinišką kiekį matematinių skaičiavimų. Pvz., vien JAV su mechaniniais kalkuliatoriais keletą metų dirbo berods apie 20 tūkstančių skaičiuotojų - tiek reikėjo tam, kad apskaičiuoti pirmosios bombos charakteristikas. Sovietų problemos su skaičiavimo technika buvo tokios, kad viską reikėjo atlikti žmonių rankomis - o tam, pagal atominių fizikų vertinimus, reikėjo bent 100-200 tūkstančių žmonių. Taigi, Berijos planas buvo paprastas: visus moksleivius privalomai išmokyti pagrindinių formulių, o jau iš tų kelių milijonų kasmet paruošiamų atsiras šioks toks procentas, kurie galės vykdyti mechaniškas skaičiavimų užduotis. Laimei ar nelaimei, per tą laiką, kol įsivažiavo pakankamas skaičiuotojų ruošimas vidurinėse mokyklose, atsirado ir pirmi sovietiniai elektroniniai kompiuteriai, tad skaičiuotojų taip ir neprireikė. Bet klaikų, beprasmišką ir nesuvokiamą matematikos kursą mokyklose turime iki šiol.

Tractor, nevaryk Dievo i medi, Balcycio parasyti matematikos vadoveliai (bent jau tie is kuriu mokesi mano karta) ypac auksto lygio metodine medziaga, beda kita - jau labai senai zveriskai truksta pedagogu pajegiu destyti ir padeti vaikams suprasti kas gi tuose vadoveliuose parasyta. Su gilia pagarba prisimenu savo matematikos mokytoja, kuri isdestydavo kursa, o tada paaiskindavo "praktiskai/ukiskai" kur ir kaip tai pritaikoma.

P.s. Reikia susirasti, kazkur palepese dar tikiuosi bus islike.

Bet_kas, primenu, kad matematikos vadovėliai buvo rengiami pagal tai, koks yra planas, ką mokiniai turi išmokti. Geras vadovėlis ir geras mokytojas dar nereiškia, kad matematikos perteklius turi prasmę. Šiuo metu mokiniai vidurinėje netgi mokomi diferencialinio bei integralinio skaičiavimo, o šiųjų pritaikomumas vėliau - toks pat, kaip ir mikroschemų projektavimo ar dar kokio bieso.

Siaip matematika vadinama tiksliuju mokslu karaliene, tai klausimas, ar karaliskas mokslas gali but perteklinis? Taciau reikia skirti suprasti ir moketi savokas. Moketi galima iskalti ir jau kaip ir moki, gi suprasti - moketi paciam paaiskinti. Lietuvoje vis dar pozicionuojamasi i Lenino "mokytis, mokytis ir dar karta mokytis" suki, tai cia gali pripilti tiek pasklidu ziniu vaikams nors jie ir labai imlus bei susidaryt pertekline suvokimui per laiko vieneta mase.

P.s. Perteklius visada geriau uz trukuma.

Svarbu geras mokytojas ir Bendrosios lavinimo programos, į kurias orientuoti vadovėliai plius suinteresuotas mokinys.
O mokyti(s) galima iš bilekokios pagalbinės priemonės (bilekokio vadovėlio). Alternatyvių yra kiek nori .
Balčyčio matematikos vadovėliai laikomi kaip ir senstelėjusiais ir primityvokais, tačiau ten visi pagrindai, reikalingi tolimesniam galbūt daugiau mechaniniam mokymuisi. Yra ir kitas stiprus autorius- Kiseliovas- va čia yra ko pamąstyti, nes vadovėlis pagrįstas grynai mąstymo lavinimu.(Tikiuos, ne reklama?)
O štai dėl formulių- man atrodo, kad pagrindines vistik reikia žinot. kaip ir daugybos lentelę.
Esu mačius kabinetuose likusias surašytas ir paspaustas stiklu ant mokinių suolų. O ar ne per daug jų?-čia..jau Gruodis užsiminė- vieniems reikalingos ateičiai , kiti gi renkas stodami į aukštąsias specialybes, kad tik matematikos nebūtų.

Bet_kas, taip matematika - labai svarbu. Ir daugeliui jos prireikia, net kai ir nesitiki (aš pats darbe buvau susidūręs su LABAI dideliu poreikiu gan sudėtingoms matematinėms metodikoms, nors atrodytų, kokia čia matematika vadyboje?).

Problema yra kitame - tiesiog kursas matematikos toks, kad mokiniui (jaunam žmogui, o ir dar kartu su daugybe kitų dalykų) gerai išmokti jo nelabai įmanoma, net jei jam tai ir įdomu, ir norisi, ir mokytojas geras. Priežastis ta, kad tas kursas yra pernelyg didelis, į kalimą orientuotas, bet ne į fundamentalų sistemos supratimą. O tai jau - tos pačios Berijos reformos pasekmė: "šaliai reikia skaičiuotojų, o ne mokslininkų". Toks ir rezultatas: vidurinę baigę netgi dešimtukais, jau po metų-dviejų buvę moksleiviai ne tik nežino, kaip tas formules panaudoti, bet jų visai ir neatsimena. Natūralu, kad aukštosiose mokyklose veik visas tas pats matematikos kursas mokomas iš naujo, bet jau kitaip - aiškinant ir pritaikomumą, ir pačią esmę. Stebėtina, bet jei palygintum tipinį mūsų vidurinės mokyklos matematikos vadovėlį su vadovėliu, skirtu aukštąjai mokyklai, pastarasis atrodytų kardinaliai suprantamesnis.

Galim palyginti situaciją ir su JAV, kurių mokyklinį kursą neretas mūsiškis pajuokia, kaip, esą, "silpnapročiams skirtą": tenykščiai moksleiviai, nors ir gavę dešimteriopai mažiau matematinių formulių, supranta matematikos pritaikomumą, o to dėka aukštosiose mokyklose mokosi kardinaliai sėkmingiau. Tyrimai, daryti JAV, Vakarų bei Rytų Europoje, rodo, kad nors pagal žinias JAV moksleiviai yra paskutiniai, o Rytų Europos moksleiviai - pirmi, aukštosiose mokyklose viskas apsiverčia: JAV studentai turi pačias giliausias žinias, o Rytų Europos studentai lieka paskutiniais.