Būtent. Žmogui viso gyvenimo nepakaks sukaupt tokiai patirčiai, kad per ją suvoktų savo visas klaidas. O ką bekalbėt apie kito žmogaus klaidas ? Ir patirtis skirtinga- kas man galbūt pasaulio pabaiga, kitam atrodys tik juokas ir priešingai...Prielaida- aš kišu rankas prie karšto, o tu ne, nes tu jau turi patirties, žinai, ką tai reiškia.
Džiaugsmas? Turbūt tada, kada prikišai nagus..ir nenudegei..Bet tai nereiškia, kad ir kitam taip bus..-patirtys , padedant sėkmei ar likimui, būna skirtingos.. Kaip ir skausmas ar įskaudinimas - priėmimas , pajautimas irgi būna skirtingi..
Niekaip nesuprantu bet_kas minėtos "klaidos" suvokimo .Tai kas? Bridimas dukart į tą pačią upę?

Suvokimas = iki kiek i upe galima bristi, o kada jau pradesi skesti arba momentas kai reikia/laikas keist metoda. Vietoj bristi - plaukti.

Gal ne pasroviui?
Bet tai juk bet kuriuo atveju savisauga, savisauga dėl savęs. Prisimenant Studio įžangą, ji atsiranda jau po to, kai netenki rožinių akinių.
Arba, norint išsaugoti tai, ką turi, nepakanka vieno metodo - tai laviravimas tarp gyvenimo bangų, kaip sakei- ir plaukimas, ir bridimas, gal net nardymas.
Tad skausmas daro mus ne stipresnius (rienka), bet atsargesnius ir ieškančius būdų , o gal ir nebeieškančius apskritai ? Aišku, kad po patirties, tik drugeliai bet kada lekia į šviesą ir nudega sparnelius. Krenta vieni, skrenda kiti. Procesas be galo , pasikartojantis, ir jokių pamokų iš kitų patirties, net jei šalia žvakės nulašėjusiam vaške guli krūvelė lavonėlių.Su žmogum kitaip-galima sakyti, kad ir po pamokos/bausmės - bet ar nebūna kartais ji pirma ir paskutinė, jei nepamatuota bausmė?
Manau, kad išvengt skausmo ir skaudinimo - labai didelis menas.

I kuria puse plaukti - pasroviui, pries srove ar istrizai sroves, o gal apsisukti ir is vis islipti - kiekvieno zmogaus laisvo pasirinkimo reikalas. Tai paprasciausiai pasirinkimo momentas, vietoj sprendimo atsakymo (ko daznai tikimasi). Sprendimo atsakymas slypi issikeltame tiksle. Nepamatuotos bausmes buna kai tikslas del vienu ar kitu priezasciu pametamos ir susizavima paciu procesu - bridimu, plaukimu, ect.

Nors as retai abejoju liaudies ismintim vistik taisykle "protingas mokosi is svetimu klaidu, kvailas ir is savu nepasimoko" priimtina tik labai, labai atsargiai. Ji sako lygiai nieko apie mokymasi is nuosavu klaidu, nors dazniausiai butent i tai buna nutaikyta.



Isvengti galima tik to ir tik tada kai zinai ko vengi ir kas ji sukelia. T.y. susidurus bent viena karta. Kaip susidurus (paciam/kitiem) jau kita kalba.

P.s. Atidziau paziurejus zmones lygiai taip pat kaip drugeliai skrenda i sudeginancia sviesa.

Skausmas ir kančia išdegina kas buvo netikra.Kas tikra taip lengvai nepraeina ir nedingsta. Vengiu skausmo, jis man nepatinka ir nesižaviu juo kaip tobulėjimo priemone, bet tik jis padarė mane tokią kokia esu dabar...ir toliau sėkmingai formuoja, minko, dailina. Baisu, bet taip yra.Ir kol ateina suvokimas kad niekas nepadarys tavęs laimingu jei pats toks nemokėsi būti iš savęs- tol kentėsi...Ne kitas žmogus mums yra laimės šaltinis pirmiausia, o objektas kuriam galime atiduoti meilę, jos nebetelpantį perteklių savyje...o jei norisi tik imti, tik gauti-iš to ir kančia, susireikšminimas...

Smagu ir gera kai viskas klojasi puikiai, bet ką tuo metu išmokstate, ką suprantate? kad gera, kad malonu, kad gyvenimas gražus? O kai netenkate? Kokie klausimai tada kyla? Kad nevertinote taip kaip turėjote,kad nedarėte visko,kad šalia esančiam būtų gera, kad pačiam būtų gera.... gulėjote kilimėliu, ar pats tokiu buvote? O kur tada ėjimas drauge, išvien, dalinantis....?
Tiesiog yra gera suvokti kad klaidos nėra taip jau baisu..baisu yra amžinai nepasimokyti ir eiti amžinuoju undinėlės begalinio skausmo ratu....

Gali būt, tai jų kaip ir kopimas į Laimės žiburį. Įkopia drąsiausi, pagal Biliūną.



Negi? Nelabai ir sutinku.
Ką mokame?-būti kartu;)!

Žmogaus atmintis ir sąmonė yra toks toks daiktas, kad niekas, kas susiję su dviejų žmonių santykiais [gerais, blogais] , nedingsta, nepasimiršta. Net patyrus susitaikymo momentą,- iki sekančios klaidos ar įskaudinimo, tada jau gaunas dviguba, triguba pripliusuota dozė iš praeities , lydima pykčio, neapykantos, neigiamų emocijų, jei kalbėt jau konkrečiai . Negi ne taip?
Vilma, kodėl nekeliat antroje savo pasisakymo dalyje tokių klausimų sau, rašydama pirmoje dalyje , kaip gyvenimas dailina, minko , formuoja, bet skausmingai ir baisiai ? Manau, kad kiekvienas į juos turės savo atsakymus apie buvimo kartu prasmę, netektis,.., nes nesam fokusininkai ar dievai , kad įlįstume į kito žmogaus kailį ar būtume nugyvenę bent dalį jo gyvenimo, pagal indėnus- du mėnulius nešioję jo mokasinus..Dažnai kitų žmonių gyvenimus įsivaizduojame ir bandome vertinti ar net teisti per savojo gyvenimo patirties prizmę. O tai yra klaida. Palyginimui- vienam/ai užtektų vieno įžeidimo, kitas/a kentėtų „iki kol mirtis mus išskirs“, laukdamas/a atlygio , taip atlygio ta pačia meile, kurią tu pavadinai „susireikšminimu“..

50/50 imt-duot ,nes čia turbūt netiks –aš tave myliu milijoną kartų labiau, kaip mėgsta sakyti vaikai.
Ir dėl susireikšminimo savo pastebėjimą turiu. Nepatinka man šis žodis šiuo atveju- koks gali būti susireikšminimas, jei meilė ir yra tam tikri mainai ir dviejų visuma? Nei iš vieno imt, ką paimsi, jei jos nėra, nei kam duot- jei ji tam kitam/ai nereikalinga. Keistokai skamba „meilės perteklius“, matyt dėl jos atsirado raudonųjų žibintų gatvės.. Štai dviese, kartu - tikrai gali susireikšminti!
Parašiau daug, o galėjau labai trumpai , parašydama ne vienoje vietoje skaitytus Antuano de Sent Egziuperi žodžius: „Mes atsakingi už tuos, kuriuos prisijaukiname“..Aš už tave, tu- už mane.Stebuklingi žodžiai. Tereikia tik įsisąmoninti .

Išsakiau savo nuomonę, savo patyrimą-niekam jo nepiršdama.Jei taip pasirodė ir suerzino - nieko negaliu padaryti. Nesiekiu auklėti ir nenoriu to paties iš kito.

Pagarbiai

Vilma

Jūs teisi- kaip bepažiūrėsi į diskusiją, taip, bet teoriškai diskutavimas ir debatai ir yra savotiškas savo nuomonės piršimas/pasiūla .. Tik mes perkame arba ne. Tai priklauso nuo vidinių nuostatų ir poreikio-reikia man to ar ne? [tam ir galva duota]..
Auklėti/perauklėti čia ką nors- vėloka, manau- pagrindinės nuostatos "sukišamos " ankstyvam vaikystės amžiuj.. O kuproto ir karstas neištiesins.
p.s. nemanau, kad čia būta priežasties kam nors dėl ko nors susierzinti..