Liūdnas atvejis, jei kaimietis, apsikabinęs bekoniuką, turės važiuoti pagal numatomas taisykles į skerdyklas.Ir turgaus parūkyta mėsytė ar dešrytės taps nebeįperkamomis, jei išvis apsimokės jam ten ją bepristatyt. Berods, ir dabar jam kalnus popierių reikia turėt.
Na, o jei ten vienas pridurkas pištalietu pasišvaistė, tai dar ne paprotys ar kiaulių skerdimo metodas.
Tai kaip paaiškintume šernų, kiaulės giminaičių, medžioklę? Pasigaut ir vežtis į skerdyklą?

Šiaip nuo streso sako pasigadina mėsytė, tai geriausia būtų gražiuoju įkalbėt šerniuką žygiuot į skerdyklą

O gal netikėtai užklupus nudobti, nei streso nebūtu

Nemažai kiaulių padėjau paskersti. Senelis kiekviena žiema pjaudavo, po 2 augindavo. Viena iki šiol akyse stovi. Pati mylimiausia buvo. Labai draugavau su ją, vos ne kaip su šuniuku, net iš tvarto paleisdavau palakstyti po kiemą. Bet atėjo žiema, atėjo laikas pjauti. O ji didelė užaugo, vyrams susidoroti niekaip neišeidavo. Išvedžiau aš ja į lauka, paguldžiau ramiai ant sniego, vienas, niekuo nepadėdamas. Pakėliau priekinė koja. Kaimynas su didelių ilgų peilių pradūrė širdį. O mano kiaulė tik žiūrėjo į manę, ir niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš su ja taip pasielgiau. Net nesukriuksėjo.

Lietuviai kaimuose drausdavo vaikams draugauti su skerdimui skirtais gyvuliais, o jei jau taip atsitikdavo, pjovimo metu vaikų neleisdavo į kiemą. (šiandien atsiranda kunigų, kurie krikštija gyvulius, o po to eina su šeimininke užkąsti pakrikštytos mėsytės).

p.s.
globalizmo grimąsos...

Geriau kalakutiena valgykim

Dėl skonio nesiginčyjama

Tau negaila?

P.s. Issiziokit ir atidziai apziurekite savo burna. Tiem, kurie neturi iltiniu dantu - mesa valgyti nerekomenduojama.