|
S. Nėris ėmė ir parašė "Eglę žalčių karalienę", rašydama tikriausiai nė nesapnavo,kad taip giliai kapsto. Va, prašom, paskaitinėkit
EGLĖ ŽALČIŲ KARALIENĖ
SIMBOLIAI (pagal Albiną Kurtinaitį):
Žilvinas (Žilžinas)- Baltų Dievas (neturi tėvo, motinos- jokių giminių; gali būti žalčiu, jaunikaičiu; užmuštas kalba; yra nei senas , nei jaunas- amžinas; jis turi vaikų- yra tėvas; jis vaikų pradžia- žmogaus tvėrėjas; jis nedirba jokio darbo; neturi jokių jausmų- yra teisingas; neteisia Eglės už žodžio netesėjimą; nebaudžia Drebulės; išsirenka vieną Eglę- kunigą; jis yra visagirdintis, visaregintis, visažinantis; nesikiša į žmonių gyvenimą- žmogus laisvas; tarp savęs ir žmogaus pastato vandenį- žmogaus veiklos ženklą; duoda šaukinį- raktą sugrįžti į gelmę; gyvena gelmėje).
Vanduo- visapasaulinis ryšys,
maudymasis- krikštas, apsiplovimas,
marškiniai nekaltumas,
jauniausia- maksimali galimybė,
žaltys- išmintis,
avis- herbas,
žąsis- herbas,
gegutė- dvasinis stabdys,
Eglė- didžioji, pastovioji, ilgoji, jautrumas,
Ąžuolas- garbė,
Beržas- meilė,
Uosis- teisingumas,
Drebulė- įvardijimas, atidengimas,
kuodelis- žodis, tautosaka,
ugnis- keičiantis būklę,
kurpės- takas, paminklas,
rėtis- dalytuvas,
ragaišis- auka, dovana, lauktuvės,
kraujo puta- auka, kančia,
pieno puta- džiaugsmas, palaima,
medžiai nebyliai- senosios bažnyčios sustabdymas.
Darniosios padėtys:
trys seserys,
tris dienas Eglė laukė,
trys sūnūs gimė,
tris darbus Eglė dirbo,
devynerius metus su Žilvinu gyveno,
devynias dienas sodžiuje viešėjo.
Nedarniosios padėtys:
trys seserys ir Žilvinas,
trys sūnūs ir duktė,
trys darbai ir ėjimas į namus.
"EŽK yra išplitusi tik Sūduvoje- Šešupės baseine. Žemaičiai tokios visiškai neturi, o aukštaičiai tik nevykusią EŽK nuotrupų samplaiką su "Devyniabrole". Gaila,kad niekas neužrašė EŽK pasakojimo tokio, kokį pasakodavo vaikams pajevonietės, gražiškietės ar lankeliškietės. Jos pasakodavo net kelias valandas su visomis spalvomis ir atspalviai, su visais garsais ir atgarsiais, su padėsavimais ir nuostabiausiomis intinacijomis. (...)
Atidžiai skaitant, nesunku pastebėti, kad EŽK turi dvigubą amžiaus ženklą- tai yra labai sena ir jauna. Žodžiai- ženklai ženklina, kad sena: Žaltys su Egle sutaria tuoktis aplenkdami tėvus, gyvūnas tuokiasi su augalu, užkeiktas kuodelis ir kurpaitės, Eglė užkeikia vaikus ir save ir t.t. Nauja: užkapojo dalgiais, o ne pjautuvais, brolių dvylika, o ne devyni ar trys. (...) EŽK yra labai sena, bet dėl dažno pasakojimo į ją yra prikritę naujųjų laikų ženklų. " ( kn. BALTASIS ŽODIS)
Toliau rašau apie EŽK, remdamasi A.Kurtinaičio mintimis bei pridėdama savų interpretacijų.
EŽK tekstas - užrašytas Jono Basanavičiaus.
"Senų senovėje, labai seniai ant jūros kranto gyveno žvejas. Jis turėjo tris dukras, iš kurių jauniausioji buvo vardu Eglė."
AK:" EŽK prasideda sakiniu "ant jūros kranto", bet ne "ant kranto prie jūros". Tai yra labai svarbus ženklas, pabrėžiantis žiūrėjimą iš vandens, bet ne iš žemės. čia galima įžvelgti ir autoriaus gyvenamą vietą- tai tas, kuris yra gelmėje. antras momentas yra tai, kad pats autorius teikia pirmumą vandeniui, bet ne žemei, nes vanduo yra pirminis Dievo sukurtas pasaulis, kuriame yra šviesa, ugnis ir žemė. Jis yra visų matomų ir apčiuopiamų dalykų tėvas- pradžia. Manau, kad gerbiamas skaitytojas yra tiek išprusęs ir žino, kad jūra yra vanduo ir virš jos plaukiantys debesys- taip pat yra vanduo, kad tarp jų blyksintis žaibas yra šviesa ir šiluma, todėl ir sakome, kad ugnies tėvas ar motina yra vanduo. ir tik vanduo gali visus pašventinti, o ne atvirkščiai."
Jau anksčiau rašiau, kad jauniausias- tai turintis maksimalias galimybes. Todėl Žilvinas kunigu ir išsirinko jauniausiąją iš seserų- Eglę.
"Vieną kartą visos trys seserys maudėsi vandenyje ir išlipusios ant kranto pradėjo rengtis. Tik jauniausioji Eglė žiūri, kad jos marškiniuose susiraitęs guli didžiulis žaltys. Vyresniosios seserys stvėrė po pagalį ir atlėkė išvaryti iš marškinių neprašytą svečią. Tada Žaltys prašneko žmogaus balsu:
- Duok, Eglute, žodį, kad už manęs tekėsi, tai pats gražumu išlįsiu."
AK:" ...vanduo yra holografiškas, fiksuojantis kiekvieną būklę. Todėl, susiliesdami su vandeniu, jame paliekame savo medžiaginį ir dvasinį atvaizdą- tiek viename laše, tiek pasauliniame vandenyne. Taigi vanduo yra ne tik pirminis dievo sukurtasis pasaulis, ne tik visų pradžia, bet ir dieviškosios kūrybos registracijos knyga- metraštis.
EŽK kalba dar daugiau, kad vanduo- gelmė yra ta vieta, kurioje gyvena pats Žilvinas. Todėl pasakymas "Nespjauk į vandenį, nes reikės atsigerti" ženklina daug daugiau, negu mes suprantame. Dabar prieš mus pabyra daugybė mūsų gyvenimo įstatymų, įspėjimų, apeigų ir papročių, kurie įgyja visiškai naują prasmę ir vertę. Pasirodo, jie visi yra prasmingi ir reikalingi- tai pašventinimas, apsiplovimas, užkalbėjimas, krikštas. Mes tik per vandenį galime susiliesti patys su savimi, darkūdikiai būdami. Tada ir Kristaus krikštas yra visiškai ne koks nors vaidinimas ar pirmosios nuodėmės nuplovimas, nes jis jos neturėjo, o tik prisilietimas su formule prie vandens, ir tik tada įvyko pilnas visos dievybės paliudijimas. Taigi, jeigu gelmė yra Žilvino buveinė, tai tada žinome, kas jis yra. ir jeigu Eglė įbrido į vandenį ir maudėsi su formule, tai šis įvykis tikrai turės pasaulinės reikšmės, nes gelmės šeimininkas kalba tik ypatingais atvejais. "
EŽK galima vadinti lietuvių teologijos vadovėliu. Jau iš pasakos pradžios galima suprati, kad žmogus turi galimybę bendrauti su Dievu tik apsiplovęs, apsivalęs, pakrištytas (Eglė ir jos seserys pamatė Žaltį tik po išsimaudymo.)
A.Kurtinaičio citata:
"Pasiremdami EŽK tekstu, apžvelkime žmogaus santykį su Žilvinu- Dievu, kuris yra išdėstytas penkiose padėtyse.
1. Žmogus (Eglė), visiškai nepažįsta ir nežino, kad yra toks Dievas (Žilvinas).
2. Žmogus (Eglė) pirmą kartą susidūręs su Dievu (Žilvinu), jį priima kaip nepažįstamą, svetimą, nepatikimą, baugų, be jokios kultūros, už save žemesnį sutvėrimą (gyvūnas- žaltys).
3. Žmogus (Eglė) Dievą (Žilviną) pažįsta tiek, kiek bet kurį sodžiaus gyventoją- motiną, kaimyną ar save patį.
4. Žmogus (Eglė) pažįsta dievą (Žilviną) kaip aukštesnę būtybę už save: miręs, bet kalba- visagalis; kranto šaukėjui atsiliepia iš gelmės- visur esantis; nesiteiravęs pasako šaukinio atskleidėją- visažinantis. Šioje padėtyje žmogus Dievą pažįsta ne tik kaip už save aukštesnę būtybę, bet tuo pačiu ir jo kūrybinės sąrangos įstatymus.
5. Žmogus (Eglė) supranta savo gyvenimą kaip kryptingą būtinybę eiti į Dievą- Eglė grįžta į tą gelmę pas Žilviną. Nors žmogui trukdo jo praeitis- kūnas, broliai, sodžius susiliesti su dieviškuoju dvasiniu pasauliu, bet jis visomis išgalėmis jo siekia. Eglė negrįžta atgal į sodžių pas gimines, bet pasilieka laukti ant kranto iki atplauks pieno puta.
Šios penkios Dievo pažinimo padėtys yra mūsų senojo prabaltiškojo tikėjimo teologinė dogma, nubrėžta paties Dievo. Todėl kiekvienas, EŽK nagrinėtojas, menkai pažįstantis Dievą ir jo kūrybinės sąrangos įstatymus, užuot nuoširdžiai prisipažinęs, jog nesuprato, tegali pasakyti, kad tai yra nestandartinis dalykas.
Žaltys- tai ir jaunikaitis, ir tėvas, ir kalbantis be jokio pavidalo. Šios trys Žilvino būklės yra ne kas kita, kaip senoji prabaltiškoji Dievo Trejybė. Daugeliui toks tvirtinimas gali sukelti pasipiktinimą, nes, pirma, EŽK nėra žodžio "trejybė", antra- sugriūtų mitologų siūloma dievaičių trejybė su Perkūnu kaip valdovu (tai didelė klaida) ie, trečia, - teigtų, kad baltai pažinojo Kristų pirma negu jis buvo gimęs. (...) EŽK tekstas pakankamai pateikia medžiagos, iš kurios galime pažinti prabaltiškąją Dieviškąją Trejybę.
Pirmiausia turbūt reikėtų pradėti nuo žalčio šaukinio- vardo. Basanavičius pateikia vieną- Žilvinas. O štai pasakotojai iš Pajevonio ir kitų apylinkių vadindavo įvairiai- "Žilžinu, Žiulžinu, Žilžynu, Žilvynu ir Žilvinu". Toks platus garsų diapazonas paties šaukinio prasmės beveik nepakeičia, nebent įtariant, kad galėjo turėti reikšmės vietiniai žodžiai: "žilžinai- gulbės", "žiūžinai- žąsys" ir "žiuliukai- žąsyčiai". Lietuvių kalboje žodžių darybai ypatingą reikšmę turi ne tik priešdėliai, bet ir priesagos, kuriomis yra išreiškiamos fizinės ir dvasinės savybės, titulai ir amžius, , teisiniai ir kitokie požymiai. Mūsų kalboje "Žilvinas" (Žilžinas) nėra vienišas. Jis garsiniais savo ženklais yra glaudžiai susijęs su kitais dviem žodžiais- "Amžinas ir Milžinas".
AMŽINAS
A=Dievas- Tėvas- Pradžia - (alfa) Dievas Milžinas Dvasia
M=Milžinas- Žmogus Trejybė
Žinas=Dvasia - Džinas Šv. Trejybė
MILŽINAS
M=Žmogus Dievžmogis
Il=Ilgasis- didysis Didžiadvasis
Žinas=Dvasia- Džinas Žmogus Didžios Dvasios
Didysis žmogus
ŽILVINAS (ŽILŽINAS) omega+ V (u) arba Ž (paskutinė)
Ž = Dvasia Dvasių Dvasia
Il = Ilgoji - didžioji Dvasių Dvasia
V(Ž)inas = Dvasia- Džinas Didžioji Baltoji Dvasia
Žil = Žilas- Baltas Didžioji Tobuloji Dvasia
Šventoji Dvasia
Iš šitų trijų žodžių matome, kad tai yra neišardomoji Dieviškoji Trejybė, kurioje Žilvinas yra trečiasis asmuo- omega. Taigi visa būtis yra tarp Amžino ir Žilvino- tarp Alfos ir Omegos. Jau iš paties žodžio Amžinas matome, kad Milžinas yra tarp Amžino ir Žilvino. Tačiau į kurį vieną iš jų bežiūrėtume, matome visus tris.
Jaunosios išvežimas iš namų
"Ištekančią mergaitę atvykdavo pasiimti jaunojo draugai ir kraitvežiai, bet būryje nebūdavo jaunojo. Kaip rodo EŽK tekstas, dažnai jaunojo vedliams pakeisdavo jaunąją lėle ar kita mergina. Toks paprotys išlikęs iki šių dienų. (...) EŽK teksta rodo, kad net du kartus leisdavo netikrąją jaunąją. Kai atvykdavo jaunojo vedliai, jaunosios namuose prasidėdavo vedybos, arba, dabartine kalba kalbant, išleistuvės su vaišėmis, dainavimu ir virkavimais. Iš naujosios namų vedliai su jos palyda vykdavo pas jaunąjį per jaunosios girią, kur jaunojo akivaizdoje atlikdavo jai skirtą ritualą ir, atrodo, atsisveikinusi su palyda, vykdavo pas jaunąjį. Jaunasis jaunosios dažnai laukdavo prie kiemo ribos. Jungtuvės vykdavo jaunojo girioje. "
Duotojo žodžio įstatymas
"Duoto žodžio įstatymas buvo vienas iš kertinių baltų įstatymų. Ir prieš keletą tūkstančių metų baltų jaunuoliai galėdavo įteisinti savo santuoką aplenkdami tėvus. Žinoma, kad tėvai tokią santuoką galėdavo ardyti du kartus ir, jeigu ji neiširdavo, turėdavo suteikti palaiminimą. (...) Jaunasis į jaunosios tėvus neturėdavo jokių teisių, todėl, kai jam ateidavo metas vesti, jis viliodavo merginą iki ta duodavo žodį. Gavęs pažadą, pas merginos tėvus siųsdavo piršlį. (...) dažnai būdavo, kad jaunosios tėvai savo žentą pirmą kartą pamatydavo per sugrąžtus, t.y. pirmą sekmadienį po sutuoktuvių."
Iš šių citatų gauname informaciją, kodėl Žilvinas, pasivertęs žalčiu, įlindo į Eglės marškinių rankovę- tokie buvo to laiko papročiai. Jam reikėjo gauti merginos pažadą.
Kai kuriems, skaitantiems tai, ką dabar rašau, gali būti neaišku, kodėl apie pasaką rašau šioje temoje. Aiškinu: šią interpretaciją paskaitę žymūs tautosakininkai tikriausiai pasakytų, kad visa tai yra nesąmonė, viskas išlaužta iš piršto. Gi neįrodysi, kad informacija imama iš Akašos kronikos...
" Medis yra didžiausias augalas. Žmogus jį gerai pažįsta tiek gyvą, tiek mirusį.Gyvas teikia sveikatą, kvapą, poilsį, malonumą ir draugystę. Negyvas- maistą, drabužį, apavą, padargus, būstą, šilumą ir šviesą. medis nuo augimo iki mirimo negali padaryti blogo darbo, todėl jis yra šventas nuo pradžios iki pabaigos. Jame yra šventoji ugnis- trinant du sausus drebulinius pagalius, išgaunama ugnis, kuria uždegamas aukuras. Be medžio negalima pašvęsti ir paaukoti kraujo aukos, todėl ir Kristus kaip auka mirė ant medžio, o nebuvo užmuštas akmenimis pagal žydų tradiciją.
Eglė pagimdė medžius- tai yra tą jungtį, kurios trūksta, kuri neįvardinta Biblijoje: Dabar turime:Adomas- mokis, Eglės vaikai- medis, Ieva- (mėsa) gyvūnas. Medis yra pastovus, gyvas ir neturi blogio, todėl Dievas ne gyvūną, ne paukštį, bet jį paliko gėrio ir blogo pažinimo šaltiniu (Biblija), tik jį paliko amžinosios gyvybės versme (Biblija). Sūduvoje dar praėjusio amžiaus pradžioje visas dvasias, kurios garbino Dievą, vadindavo gyriais, o ir apie mažus kūdikius, kurie numirdavo (tik krikštyti) sakydavo, kad bus Dievo gyrius. ir jeigu vienas medis turi tokią galią, tai giria išties turėjo labai didelę. Todėl būtent girioje buvo išmesta žąsis ir avis- kaip apgaulė. Nors EŽK nėra tiesiogiai pasakyta, kad giria klauso Žilvino, bet negalime abejoti, kad jis yra ir girios valdovas. Ir jeigu Eglė užkeikė vaikus ir save- pavertė medžiais nebyliais, vadinasi, girios veiklą sustabdė vienas žmogus, kuris turėjo šaukinį- ryšį su Žilvinu (Dievu). Taigi senoji baltų bažnyčia- giria niekur nedingo, o mes ir šiandieną po ją vaikščiojam. "
"Mes pažįstame Žilviną ir pavadinome beveik Dievu. Bet tas mūsų pažinimas yra krikščioniškas, ir vos tik ištarus žodį Dievas, iš karto jis iškyla kaip įstatymų leidėjas ir jų vienintelis saugotojas, Visatos kūrėjas ir Tvėrėjas, vertintojas- teisėjas ir nusikaltėlių baudėjas. Bet Žilvinas toks nėra. (...) Jis neteisė Eglės ir nebandė jos bausti už netesėtą žodį, kad vietoj savęs siuntė žąsį ir avį. Nekeršijo ir nenubaudė Drebulės už draudžiamo šaukinio atskleidimą. Pasirodo, kad jis ne kerštautojas, ne teisėjas ir ne baudėjas, nes neturi jausmų. " Kodėl Žilvinas nebaudžia Eglės? Ogi todėl, kad tas, kuris pereina per girią, savyje sunaikina bet kokius nusikaltimus- nuodėmes...
"Toliau mes matome, Kad Žilvinas pats laužo savo įstatymus- pagal dieviškąjį genetikos dėsnį nusikaltusi Eglė turėjo pagimdyti pirmą Drebulę, nes ir Ieva po nepaklusnumo pirmą pagimdė Kainą, kuris užmušė savo brolį Abelį. Bet vis tik pagal Žilvino planą Eglė pirmiausia pagimdė Ąžuolą- garbę, Beržą- meilę, Uosį- teisingumą ir tik ketvirtąją- Drebulę. Čia ir išryškėja baltiškosios ir nebaltiškosios dievybės, o tuo pačiu ir pasaulėžiūros skirtumas. Nebaltiškosios dievybės kūrybinis įstatymas yra nepajudinama uola ne tik žmogui, bet ir pačiam Dievui, ir ši filosofinė problema dažnai įvertinama kaip dieviškoji paslaptis, net nesuvokiama žmogiškajam protui. O baltiškoji samprata šioje būklėje neįžvelgia jokios problemos ir paslapties, nes Eglė, perėjusi per girią, tampa nekalta. Tą nekaltumą ji pasiekia, atlikusi dvasios apsivalymo ritualą. "
"Kai Eglė nusprendžia išeiti iš gelmės į sodžių, Žilvinas kelia tris sąlygas: suverpti šilkus, sunešioti kurpes ir pavaišinti gelmės pyragu. (...) Eglė verpia šilko siūlus- tai yra tautos žodis. Vaikščioja sukurpėmis palikdama savo pėdsakus- ženklus paminklus. Bet ji sudegina ir jų nebėra. Netiesa. Ta kalba ir tie visi pasakojimai yra gyvi, ir juos girdi sodžius,bet nesupranta. Visi tie paminklai yra- niekur jie nedingo, bet sodžius, žiūrėdamas į juos, jų nemato. Kaip taip gali būti? Ogi labai paprastai -mato, girdi ir supranta dvasia, bet tik tada, kai gali kontaktuoti- susiliesti,o kai dvasia negali susiliesti su kita dvasia ir neturi tarpininko, tada tą būklę išreiškiame, kad žiūri ir nemato, klauso ir negirdi bei nesupranta. Kaip tik tokioje būklėje yra mūsų tauta, palyginti su kitomis. Taip yra kalbos, pasaulėžiūros, praeities ir ateities atžvilgiu. Ir mes negalime jų įvertinti kaip tautos ypatingu nuosmūkiu ar iškilumu- tai Žalčio kūrybinės sąrangos būtinybė.
Dar kartą pažiūrėkime į kuodelio ir kurpių sudeginimą. Iš dieviškosios gelmės Eglė išeina į sodžių: kraujo- gyvųjų- medžiagos pasaulį. Dvasia, imdama medžiagą, nes tai būtinybė įeinant į gyvųjų pasaulį, praranda savąsias ir įgyja medžiagos savybes, nes veikia įstatymas: "Su kuo sutapsi, tuo ir pats tapsi." Taigi negali į sodžių- gyvųjų pasaulį atnešti tos milžininškos informacijos apie dvasių gyvenimą, nes tam nėra jokių galimybių. Ir šis negalėjimas atnešti įvardintas- sudegino kuodelį. Kristus, ateidamas į žemę- tapdamas žmogumi, nepadarė jokio nusikaltimo, bet taip pat nepasako nieko, ką jis nuveikė nuo pasaulio sutvėrimo iki užgimimo- tiesiog spengianti tyla. Taigi jis nieko negalėjo pasakyti, nes , išeidamas nuo savo Tėvo, buvo irgi sudeginęs savąjį šilkų kuodelį. Eglė taip pat sugruzdino ugnyje ir kurpes- tai reiškia,kad,priimdama gyvųjų pasaulio medžiagą ir kraują, neteko savo dvasinio skvarbumo- "septynmylių batų". Pagal tautosaką dvasinisgreitis yra 11,5 milijardų km/sel. Šitokį gretį turbūt reikia įvardinti ramybe, ir visiškai nėra nieko nuostabaus, kai tuo pačiu metu keli kalbėtojai skirtinguose erdvės taškuose gali kalbėti skirtingomis temomis su vienu ir tuo pačiu dvasiniu objektu. Sodžiuje patiems gyventojams toks greitis neįmanomas, nes medžiaga neturi tokių galimybių. Taigi dvasia, imanti kūną- medžiagą, gali gyventi tik žemėje.
Dar vienas žvilgsnis į kuodelį ir kurpes. Tiek kuodelis, tiek ir kurpės yra užkalbėtos, užkeiktos, paliestos žodžiais formulėmis. Tie užkalbėjimai labai galingi ir tiesiogiai neįveikiami, bet labai siauri. Mes matome, kad Eglė, verpdama kuodelį, nieko negalėjo padaryti- kuodelis nemažėjo. Vadinasi, užkeikime buvo nurodyta, kad tas, kuris verps, niekuomet nesuverps. Taip ir buvo, nes kiekvienas žodis yra veiksmingas ir galingas. Tačiau tikriausiai nieko nebuvo pasakyta apie ugnį, nes ji, atrodo, yra vienintelė anga , pro kurią dvasia, imanti medžiagą- kūną, gali išeiti iš gelmės. Pasirodo, kad ir Biblijoje Adomas ir Ieva iš rojaus išeina pro vartus, kuriuos saugoja cherubinas su liepsniniu kalaviju. Taigi tiek išėjimas iš rojaus, tiek iš gelmės į gyvųjų pasaulį galimas tik per ugnį. O kaipgi tada sugrįžti atgal? Į tai Biblija atsako, kad kentės tol, kol sugrįš į žemę, o apie tolimesnį žmogaus gyvenimą nieko nepasakyta. EŽK pasakyta, kad po devynių dienų puotos grįžtų į gelmę, iš kurios yra išėjęs. Bet ar jis gali sugrįžti į ją, parodo Vanduo- Didžioji Dieviškosios Registracijos Knyga. Taigi nei Biblijoje, nei EŽK nėra nurodyta, kad būtinai turi grįžti per ugnį. Vis tik reikia pastebėti, kad iš šių dviejų tekstų, kartu paėmus, galima nustatyti grįžimo sąlygasir galimybes. "
Pagal EŽK tekstą sodžiuje negimsta joks žmogus. Visi gimsta- gauna savo pradžią iš nebūties tik gelmėje ir visų tėvas yra vienintelis Žilvinas. taigi pagal baltiškąją teologinę dogmą visų žmonių tvėrėjas yra tik vienas Dievas Visų Tėvas, o žmogus yra tik žmogaus pašaukėjas- vieno iš keturių. Galmėje yra Ąžuolas, beržas, Uosis ir Drebulė, arba sangvinikas, cholerikas, flegmatikas ir melancholikas, arba viena iš keturių kraujo grupių. Gali kilti klausimas, ar žmogus gelmėje yradidesnis savo išmintimi ir dvasinėmis galimybėmis negu kad užgimsta? atsakymą duoda EŽK. Ąžuolas buvo gelmėje, jis tokiu liko ir sodžiuje. O kadangi niekas juo nepasinaudojo, tai jis toks pat grįžo atgal į gelmę- nieko neuždirbęs, nieko prie savęs nepridėjęs. taigi sodžius- žemė yra ta vieta, kurioje pagyvenęs gali pamatyti pieno putą ir sugrįžti į gelmę. (...)"
" Žaltys- dievas, Eglė- žmogus, o judviejų vaikai- dievaičiai, nes tai gaunama paveldėjimo keliu. Šie vaikai- dievaičiai- dvasiniai vienetai atsirado žmogaus (Eglė) ir Dievo (Žalčio) sandūroje. ir reikia pastebėti, jie atsirado tada, kai dar sodžius nesuprato, kaip juos panaudoti savo labui ar tobulėjimui. Šių dvasinių vienetų paskirtis labai plati: padėti žmogui, būti tarpininku tarp Dievo ir žmogaus, tvarkyti visatos reikalus ir vykdyti kitus reikalus, apiekuriuos žmogus nieko ir nenutuokia. Jie yra įvardinti dievaičiais, dievaitėmis, dvaselėmis, gyriais, sargais, pačiais, kaukais ir t.t. (...) dar reikia pastebėti, kad baltiškieji ir prabaltiškieji dvasiniai vienetai, lyginant su krikščioniškaisiais, turėjo labai siaurą veiklos sferą. Pvz., baltas niekuomet nesikreipė pagalbos į dievaitį Perkūną dėl sergančios karvės, nes būtų tas pats rezultatas, kaip dvasinis vienetas- gydytojas imtų statyti krosnį arba krosnininkas imtųsi daryti ligoniui širdies operaciją. Iš šio pavyzdžio turėtų paaiškėti, kodėl Žilvinas su egle susilaukė tiek vaikų. tai rodo, kad baltai pažinojo ir bendravo su tokia gausa dvasinių vienetų, kiek pažinojo dieviškąją kūrybą ir turėjo problemų.
kai Žilvino vaikai patenka į sodžių, netrukus praliejamas kraujas. Turbūt reikia sutikti su ta mintim, kad kruvinajai aukai sudeginti būtinai reikėjo to arba tų medžių, o ne atsitiktinių, kad juos netgi reikėjo paruošti specialiu būdu. Taigi, atrodo, visi šie keturi medžiai ir dalyvavo aukojime. Drebulės pagalba buvo įžiebiama ugnis. Taip mergelės- adoruojančios vaidilutės- aukojanr trindavo du sausus drebulinius pagalius, kol šie įsidegdavo. Tada šia ugnimi drebulė uždegdavo savo brolius- ąžuolą, beržą ir uosį, ant kurių būdavo uždėta kraujo auka. Gali kilti klausimas, ar aukoje nedalyvavo Eglė? Taip, Eglė nedalyvavo, nes broliai, norėdami nužudyti Žilviną, į mišką vedė ąžuolą, beržą, uosį ir drebulę. Šiais EŽK duomenimis galima visiškai pasikliauti.
Lauktuvių pyragas, Žalčio vaikai ir puota sodžiuje. Tai yra duonos aukos įvedimas ir jai iškelti reikalavimai. Pyragas iškeptas ne sodžiuje, bet gelmėje ir ne įprastiniais kepimo įrankiais, bet tokiais, kurie kepant nevartojami. (...) ...jie turi būti dvasiškai apvalyti. dvasinis apvalymas pirmiausiai prasideda nuo fizinio- gramdant įvairiais gramdukais, plaunant įvairiais skysčiais ir vandenimis, po to užkalbėtu vandeniu ir galiausiai- ugniniu žodžiu. Po dvasinio apvalymo indas tampa indu jau ne iš gyvųjų, o iš dvasių pasaulio- to, kuris yra arčiau Žilvino. "
"Ši Dievo dovana- lauktuvių pyragas yra skirtas sodžiaus puotai, bet joje būtinai turi dalyvauti Ąžuolas, Beržas, Uosis ir Drebulė. Taigi Dievo duonos puotoje arba duonos aukoje turi būtinai dalyvauti Drebulė- duonos dvasinis paruošėjas. Jos aukojime būtinai turi dalyvauti Ąžuolas, Beržas, Uosis arba garbė, meilė ir teisingumas, kad žmogus aukos metu galėtų priartėti prie Dievo ir pamatyti pieno putą- tai yra pamatyti savo dvasią. Ir jeigu puotautojai šitų trijų dvasinių dalykų neturi, tai aukojimas virsta galvažudžių puota. Paskutinėje vakarienėje- Judas, sodžiuje- Eglės broliai. Dar reikia pastebėti, kad prie Dievo duonos turi būti ir žodžio nešėjas arba, tiksliau, aukojimo užbaigėjas, kuris ištaria galutinę formulę. Kristus sako: "Daryk, ką sugalvojęs" arba Drebulė Eglės broliams pakartojo Žilvino žodžius. Po šių žodžių dvasia pasirodo regima mintyse, žodžiuose ar darbuose.
Apie lauktuvių pyragą mes nieko neaiškinsime, nes anksčiau įvardinome, kad tai yra duonos auka, o Žilvino užmušimas yra ne kas kita, kaip kraujo auka. Šios dvi aukos vyksta nuosekliai ir vienu metu. Pirmiausia gelmėje pagaminama dieviškoji duona pagal visus Žalčio nurodymus ir reikalavimus. Ji jau yra įsteigta ir įnešta į sodžių, tada užbaigiama kraujo auka. Kraujo auką užbaigia pats Žaltys- Žilvinas- Milžinas- Kristus, tai yra būtinybė, nes ji turi būti didžiausia iš visų kraujo aukų. Taigi po Žilvino aukos netenka prasmės tokios kraujo aukos, kaip avinėlio, ožio, jaučio, žirgo ar net paties žmogaus, nes jos visos yra menkesnės.
Reikia pastebėti, kad šis duonos ir kraujo aukų nuoseklumas susišaukia su visų Evangelijų Kristaus auka. "
Žaltys, Eglė ir jos broliai
"Kada ateina laikas Eglei tekėti- išvykti pas Žilviną, jos tėvai, o galbūt ir visas sodžius, nebenori jos išleisti ir įvairiausiais būdais stengiasi sutrukdyti šias jungtuves. Tautosakoje panašiais atvejais broliai eina gelbėti savo sesers- dėl jos kovoja. Deja, šiuo atveju nieko panašaus neatsitinka, nes pasirodo, kad tokių brolių išvis nėra. O kai Eglė sugrįžta iš gelmės, iš kažkur atsiranda jos broliai. Jie, pasivaišinę lauktuvių pyragu, tiesiog apkvaišta ir stengiasi bet kokiomis priemonėmis atskirti Eglę nuo Žilvino. Norėdami sužinoti šaukinį, jie kankina sesers vaikus, o tai visiškai ne baltiška nuostata ir jie patys ne baltai. Jie nemoka Eglės vaduoti iš užkeikimo. Tai dar kartą patvirtina, kad jie ne broliai. Vadinasi, jų pasaulėžiūra ne baltiška, nes jų dvasinis ženklas- prievarta, surtas ir chaosas: žąsis ir avis. (...) Vienu žodžiu, baltų tautoje kraujo auka turėjo būti pakeista į duonos auką, kai šalia jų apsigyvena broliai- nebaltiškos gentys. Patį vienos aukos keitimą į kitą atliks ne baltiškosios genties atstovai, ir tikrai taip įvyko pagal EŽK nurodymą.
Dar vienas įdomus momentas: tai Eglės laikysena, kai ji sužino, kad atskirta nuo Žilvino ir jos broliai- galvažudžiai. Ji nesiblaško, nešaukia, nerauda Žilvino, nepriekaištauja broliams ir nesigriebia prieš juos keršto. Mums jos dvasinė būklė yra pakankamai aiški ir jos veiksmai suprantami, o kitataučiui yra beprasmybė, kuri dar padidėja, kai mes pasakome, jog tai baltiškos dvasios santūrumo ir stabilumo matas, pagal kurį nustatome tautinę ir kultūrinę veikėjo priklausomybę.
"...jei tu gyvas- pieno puta, jei negyvas- kraujo puta". Ką reiškia šis Žilvino pasakymas? Tai niekas kitas, tik šaukinys- formulė, kurios dėka atsiveria vanduo- gelmė- dieviškasis pasaulis- dieviškoji registracijos knyga nuo pasaulio sutvėrimo iki šios dienos, ir žmogus gali pamatyti save santykyje su visa visata arba, kitais žodžiais tariant, su Dievu. "
Papildyta:
Eglė užkeikia vaikus ir save medžiais nebyliais
"EŽK tekste nurodyta, dėl kokių priežasčių Eglė užkeikia vaikus ir save. Svarbiausi jos bruožai- tai nekaltumas, naivumas, žinių ir patirties stoka. Kokia išėjo iš sodžiaus į gelmę, tokia iš gelmės į sodžių sugrįžo, tokia iš sodžiaus vėl į gelmę išėjo. Nors ji su dievybe susilaukė vaikų, bet nuo to neįgijo daugiau išminties ar pažinimo, nes Žilvino nuostata yra visiška laisvė. Prisimename- dar pradžioje visažinis ir visagalis, lindėdamas jos marškiniuose, maldavo žodžio- sutikimo. Todėl ir sakome, kad Eglė po devynių dienų puotos grįžo į gelmę tokia pati- be pažinimo, kaip ir pirmą kartą į ją eidama. Tik dabar, kai pamatė kraujo putą, sužinojo visa tai, kas įvyko- tik dabar pažino Žilviną, brolius, sodžių, vaikus ir save pačią. Visada su pažinimu eina išmintis, tobulumas ir galybė. Todėl ir Eglė negalėjo nieko prasmingesnio šiuo metu padaryti, kaip tik užkeikti vaikus ir save- paversti medžiais nebyliais.
Mes žinome, kad mūsų tautoje užkeiktasis savęs negali išgelbėti nuo užkeikimo. O koks gi užkeikimo pagrindas ir tikslas? Priežastis vienintelė: kai nėra sąlygų realizuoti savo idėją, visą laiką turi būti akstinas, kuris turi skatinti gyvojo pasaulio žmones siekti tobulumo- iki užkeiktojo iškeltų sąlygų. Vadinasi, eigu Eglė yra mūsų tauta, o ji ir jos vaikai yra giria- senoji mūsų tautos bažnyčia, tai mūsų visų pareiga savo tobulumu sunaikinti užkeikimą- prakalbinti senąją girią. "
"Panagrinėsime Drebulės paveikslą, kuris dažnai ir daugelio yra vadinamas- įvardinamas kaip išdavikės- nusikaltėlės.
Pirmiausia Žilvinas tuokėsi su Egle ne dėl savo vyriškos aistros, nes visame EŽK tekste nėra nurodyta jo jausmų. Todėl vaikai gimė ne iš aistringo svaigulio, bet dėl visatos santvaros būtinybės. Būdamas dvasių valdovu, garbę, meilę ir teisingumą skyrė ne savo gerovei, o sodžiaus labui. kadangi kiekvienas dvasinis vienetas turi savo siaurą veiklos sritį, todėl nei garbė, nei meilė, nei teisingumas negalėjo motinos Eglės žadinti, kad ji išvyktų į sodžių- tai visiškai ne jų veiklos sfera. Negalėjo ir Žilvinas pasiūlyti Eglei, kad ši vyktų į sodžių, nes tai būtų buvusios skyrybos, o to baltų gentyse nebuvo. taigi pati dievybė negalėjo įteisinti tokio šeimos ardymo akto, kuris būtų griovęs ne tik šeimos, bet ir tautos dvasinį stabilumą. Žilvinas pašaukė drebulę, kuri, pasirodo, yra ta dvasia, galinti iš dvasių pasaulio išvestį į gyvųjų pasaulį. Tai pirmoji Drebulės misija, duota paties Dievo (tėvo). Žilvinas žino, kad , išėję iš dvasių pasaulio į gyvųjų pasaulį, t.y. priėmę žemę ir kraują, negali sugrįžti atgal su žeme ir krauju, todėl pastato tarp savęs ir gyvųjų pasaulio tarpininką- vandenį su dviem galimais ženklais- pieno ir kraujo puta. Jau pradžioje sakėme, kad vaikai skirti sodžiui. Nors garbė, meilė ir teisingumas buvo skirti sodiečiams, jie per tas devynias dienas nepasinaudojo tomis galimybėmis ir susiruošė užmušti Žilviną. Jeigu būtų pasinaudoję, šito nebūtų padarę. taigi tik viena drebulė supranta, kad tėvo planas neįvykdytas dėl sodiečių tamsumo. Bet tai nejaudina nei trijų sūnų, nei motinos eglės, ir visi žygiuoja atgal į gelmę. Jie jokiu būdu negalėjo pamatyti pieno putos, nes Drebulė jau buvo įvykdžiusi antrąją tėvo misiją ir tuo užkirtusi kelią į gelmę. Kas skirta sodžiui, tas turi likti sodžiuje.gerai pamąstykime, ar Drebulė iš tikrųjų yra išdavikė. Jeigu remsimės nebaltiškomis pažiūromis- taip, kalta, jeigu baltiškomis-ne. Ir dar. Eglė užkeikia vaikus, bet drebulės nepastato atskirai nuo visų vienos ant kalno,nei vienos pakalnėje, bet tarp visų viename būryje, kaip lygiateisę. Tokia yra baltiška samprata, ir jos niekas nepakeis.
Žąsies ir avies išmetimas
Pradžioje žąsį ir avį atvertėme į tiesioginio ženklo žodžius-kaip herbus. Herbai yra tiek genčių, tiek tautų ir valstybių ženklai. Todėl pagrįstai galime tvirtinti, kad vietoje Eglės- teisėtos žalčių karalienės- bandė ir bandys karalienės sostą užimti kitos, nebaltiškos grupės.
_________________
|
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
