dėkui asha, tavo eilučių irgi jau pasiilgome

Ar Tu girdi, ošimą medžių, vieversio dejones
Ir paukščių skrendančių plasnojančius sparnus?
Ar Tu girdi klajūną vėją ir manas svajones
Ir debesis švininius viesulo tarnus?

Ar girdis Tau, kaip klykia kūdikis vos gimęs,
Kaip rauda motina netekusi sūnaus?
Ar girdis Tau jos balsas senas ir užkimęs,
Sulaistyto nuo ašarų pavasario sūraus?

Ar dar jauti tą gaivą ryto rasoje išplautą,
Kai vienmarškinis rūkas slepias už žolės?
Ar dar jauti tą garsą stygomis išgautą,
Tą kvapą skleidžiamą pavasario gėlės.

Ar myli dar Tėvynę taip, kaip kažkada mylėjai
Ir ar galėtum vėl už ją kaip kažkada numirt?
Juk visada į ten sugrįžt pavasarį žadėjai,
Tik šį kart leidi aistrai pailsėt, nusiramint....

Liūdesys pagal "Mantą"

Jei liūdna Tau, jei šalta,
Ir spaudžia kažkas širdį,
Nereik palikti kiemą,
Nes medžiai turi širdį

Tu pasėdėk prie klevo,
Išmeski cigaretę.
Nereik liūdėt, nereikia
Verčiau paimk paletę.

Nupieški girią lauką,
Nupieški skaidrią rasą.
Nupieški tėvo namą,
Save mažytę, basą.

Pakelk į saulę ranką,
Akis savas užmerki,
Nuskrisk sapnuos į lanką
Ir liūdeį užtrenki..

Tikiuosi nesupyksi?

nesupyksiu, aš jumorą labai myliu dėkui, kad pragyvinai tą ašarotą pievą

Ta tuštuma, gal šventės paveikė, o gal tiesiog taip reikia.
Kad nieko nesinori, nesimato net prasmės.
Gal oras toks šiandien kažkaip neutraliai veikia,
Nėra nei tikslo, nei jaunatviškos versmės.

Ir viskas pinas, liūdna ir vienodos spalvos,
Tartum velykinis margutis tinginio dažytas.
Aplink žmonių daugybė, kur pažvelgsi galvos,
Tiktai gyvenimas kažkoks niūrus ir sudaužytas...

Gal dar uždegs kažkas gyvybės mažą šviesą,
Kad pasišildyti galėtum savo šaltą širdį.
Kad pažiūrėjus į akis matytum tiktai tiesą
Ir vos tik pamąstai kažką – aplinkui visi girdi...

Neliūdėk, gal tai sakykim, pošventinis sindromas?

Nepyk, kad pripeckeliosiu Tau į skyrelį. Tiesiog...

***

Pasauly margame
Suplėšyti sapnai
Ir žodžiai, užmiršti
Lentynoj knygų.
Tik kartais mintys,
Netartos balsu,
Visom kalbom
Į tylumas prabyla...
Ir saulė kelias čia,
Ir rasos,
Žiogų nevykėlių
Lengvutės dainos.
Ir violetiniai miškai,
Lašely vaivorykštės mainos...
O soduose nunokę obuoliai
Subiro į kaimynės daržą.
Parimęs beržas,
Tylūs vakarai,
Kuriais taip mėgom pasivaikščiot.
Ir tyros vaiko akys.
Delnelis mažas rankoj manoje...
Tik kam reikėjo vyšnią laužti?
Ant stalo aušta arbata.
O vasara vis neskuba ateiti...

labai gražus eiliukas dėkui, jokio pykšio rašyk kiek nori

Beveik kiekvieną penktadienį tenka pavakaroti prie kompiuterio (vis tie darbai), taip jau gaunasi, kad kai sėdžiu apspangusi ir vos nelūžtanti nuo miego noro, Lietuvoje jau išaušta rytas ir pirmasis paukštelis pasirodęs čia būna Samotukas. Pašnekam aptariam einamas temas, tada galim pasikalbėti apie viską be jokiu kažkieno priekaištų ir kai kažkas ateina aš ramiai jį palieku. Tokia diena buvo ir šį savaitgalių. Ten gimė keletas eilučių, kurias darašiau šeštadienį ir skiriu tam ankstyvam paukšteliui, kuris kiekvieną šeštadienį privalo dirbti.

**********
Žvalgaus į Tave dirbantį, plačiai nusišypsau,
Kad tu „ari“, o aš beveik jau ir ilsiuosi.
Nusausinusi veidą nosį pakrapštau,
Tik Tu tyli, o aš žodžių Tavų ilgiuosi...

Likau čia tam, kad butu Tau linksmiau,
Kad valandos vienatvės nebebūtų niurios.
Kad dvasioje Tau būtų kiek šviesiau,
Tik asharos gal manosios per daug Tau sūrios.

Tu dirbk nepergyvenk, į mane nežiūrėk,
Aš gaudau orą, gaudau laisvają minutę,
O kai užmigsiu, tai rankas patogiai man uždėk,
Ir palydek į lovą, kaip kalėjme į vienutę.

Ir neliūdėk jei nepabusiu aš laiku,
Matyt nuo to bėgimo nesiorentuoju.
Tu man sapne sapnuosies bėgančiu vaiku,
Tikiuosi , kad monitoriaus Tau neužstoju.

Kai tu pavargsi nuo šeštadienio darbų,
Žinok ir aš jau greitai eterin išlysiu.
Nors gal jau nerūpėsiu, gal bus nesvarbu,
Tada viena toliau ramiai sau laiką tysiu.