Kai meilė pamos jums, sekite paskui,
Nors jos keliai rūstūs ir statūs.
O kai ji savo sparnais apglėbs jus, nesipriešinkite,
Nors tarp jos plunksnų paslėptas kardas gali sužeisti.
Ir kai ji kalba, tikėkite,
Nors jos balsas gali išblaškyti jūsų svajas - tarsi sodą
nusiaubiantis šiaurys.
Meilė jus karūnuoja, bet ji ir nukryžiuoja.
Ji jus augina, bet ir apgeni.
Ji pakyla iki jūsų viršūnių ir glamonėja švelniausias jūsų šakas,
virpančias saulėje,
Bet ji nusileidžia ir iki jūsų šaknų žemėje ir išjudina jas.
Kaip javų pėdus ji surenka jus į save.
Ji kulia jus, kad apnuogintų.
Ji sijoja jus, kad nubyrėtų pelai.
Ji mala jus, kol pabąlat.
Ji minko jus, kol suminkštėjat.
O tada ji patiki jus savo šventajai ugniai, kad taptumėt šventąja
duona šventajai Dievo puotai.
Visa tai jūs patirsit iš meilės, idant pažadintumėt savo širdies
paslaptis, o pažinę jas taptumėt Gyvenimo širdies dalimi.
Tačiau jei pabūgę ieškosit meilėj vien ramybės ir malonumo,
Tada geriau jums pridengti savo nuogumą ir, palikus meilės
klojimą,
Išeiti į pasaulį nekintantį, be metų laikų, kur jūs juoksitės, bet
ne lig soties, ir verksit, bet ne į valias.
Meilė, be savęs, nieko neduoda ir nieko nepaima.
Meilė nieko neturi ir nenori, kad ją kas savintųsi.
Nes meilei pakanka meilės.
Mylėdamas nesakyk: "Dievas mano širdy", geriau sakyk: "Esu Dievo
širdy". Ir nemanyk, kad gali nuspręsti meilės kelią, nes meilė, jei laiko
tave vertu, pati rodo kelią.
Meilė teturi vieną troškimą - išsipildyti.
Bet jeigu ir mylėdamas neatsisakai troškimų, tegu tai būna šitokie
troškimai:
Ištirpt ir bėgančiu upokšniu čiurlenti nakčiai savo dainą.
Pažinti besaikio švelnumo skausmą.
Būt žeidžiamam savo meilės suvokimo
Ir noriai, džiaugsmingai lieti kraują.
Nubusti auštant, džiugiai plastant širdžiai ir dėkoti už dar vieną
meilės dieną;
Ilsėtis dienovidžio valandą ir medituoti meilės ekstazę;
Sugrįžt vakare namo dėkingumo sklidina širdžia;
Ir pagaliau užmigti, širdy besimeldžiant už mylimąjį, o lūpoms
šnabždant pagyrimo giesme!
|