nebijok, tai tik pasaka, visos jos baigias –
ir tuomet jie ilgai ir laimingai gyveno
bei kutenos plunksnelėmis kinų fazano...

– o tenai anava, kas ten brazda pakraigėj,
skersakiuoja ir knarkia plačiai išsižiojęs
kruvinų mėsgalių liežuviu užsiklojęs?

nebijok, tai tik slibinas, vaike

D. Kajokas

važiavau ir bandžiau negalvoti
apie tai,
apie ką aš galvojau
važiuodamas dabar.

norėjosi tik cigaretės
ir butelio degtinės.
pasaulis buvo toks didelis ir beribis
it vaiko fantazija,
o man norėjosi tiek nedaug.

tie debesys, sakiau sau,
tie debesys gal ir yra
ko nors daugiau verti,
tik aš bandžiau apie tai negalvoti.
važiavau sau vienas
ir bandžiau negalvoti,
kad išlipęs tam milžiniškam mieste
aš niekur nuo savęs nepabėgsiu.

Šiandien noriu eilėraščių.. perkračiau savo užrašus..

Ėjau į laimę. Pakelėj
Rasa vakarė žemėn krito.
O širdyje kažkur giliai
Giedojo balsas šviesų rytą.
Giedojo rytą, nors tada
Žara tik geso, žvaigždės žiebės,
Ir purpurinė valanda
Virš purpurinio skliauto stiebės!..
O balsas širdyje giliai
Migloj vakarėj skelbė rytą.
Ėjau į laimę. Pakelej
Rasa vakarė žemėn krito.

A.Blokas

Dar..

Rimtis ne ten, kur nurimai,
Rimtis ne ten, kur užsimerkei.
Pavargę - sėdasi vaikai -
Jei pasiklydo - gailiai verkia.

O užsimerkiame ne vien
Prieš naktį, kai užšautos velkės,
Ir pasiklystam ne todėl,
Kad kartais einam užsimerkę.

Ne visada geriausi tie,
Kurie į šilko skarą vystė,
Klaidina kartais mus mažus
Kaip kačiukus - nuo pat vaikystės

Brangiausi žmonės. Ir dažnai
Pasiklydimas laimę žada.
O noris šaukt, kai sužinai,
Kad paklaidina tie, kur veda.

Ir taip sunku pačiam žiūrėt
Į savo paklaidintą valią,
O atsimerki - ieškai vėl
Užsimiršimo, o ne kelio.

Tačiau ramybę surandi
Visai ne ten, kur užsimerki,-
Kiekvieną vakarą - girdi -
Kažkur vaikai paklydę verkia.

O jau iš patirties žinai,
Kaip iš pradžių sunku pradėti,
Todėl randi jėgų nueit,
Paguosti juos ir palydėti...

V.Jasukaitytė

Paskutinė manoji puota,
Kurios niekas nemato, negirdi.
Paskutinė gyvybės landa
Prieš neklystantį angelą – mirtį.

Paskutinis tas maištas, kuris
Nieko gera nei bloga neduoda.
Uždarytas į narvą žvėris
Lygiai išgeria vaistą ir nuodą.

Jonas Strielkūnas, Paskutinė puota
2006 12 21

ŠEŠĖLIS

Aš sėdžiu vienas vakarop ties ežeru,
Perdien suspėjęs ir pavargt, ir nusivilti.
Ir sau stebiu, kaip vėjas netoli mažom bangom
Skalauja gelsvą kranto smiltį.

Aš nieko nemąstau, tik šiaip sau tyliai
Niūniuoju kažkada išmoktą dainą.
Aplinkui visiškai ramu. Girdėtis vieškeliu
Kažkas iš kaimo grįždamas pareina.

Ir žingsniai vis kaskart artėja
Pro ežerą prabėgančiu keliu baltuoju...
Staiga matau, kaip puola ant vandens tamsus šešėlis
Ir kaip tolyn bangom siūbuoja.

Aš pagalvoju: mano štai gyvenimas
Praeina lyg šešėlis...
Ir vėl ramiai stebiu, kaip irsta plaunamas
Purus pakrančių smėlis.

Vytautas Mačernis
Šarnelė, 1942.08.06

Perskaičiau šį eilėraštį..ir pagalvojau apie Irmą..kažkaip panašiai eilutes Jūs abu dėliojat

Vytautas Mačernis

DAMAI "PAR EKCELLENCE"

Kažkaip tave prisiminiau,
Nors tu esi nutolus.
Gyvenome kadais kaip giminės,
Kaip seserys ir broliai.
Miškan uogauti ėjome,
Prie ežero taškytis.
Šiandien, girdžiu, alėjomis
Eini, kur skamba litas.
Nors tu buvai nuskurusi
Ir paprasta mergaitė,
Bet mes šiandien salionų durėse:
Dama "par excellence" skaitom.
Dabar žiedai auksiniai rankose,
Visa balta nuo grimo.
Greit būsi, sese, susilenkusi,
Kaip senė prieš mirimą...
Greit bus duslu krūtinėje
Nuo dūmų ir cigaro.
Nebežavės kitų nei linijos,
Kai šauksies "juodo dvaro".
Aš nežinau, nei kam tu tikusi,
Jau greit, jau greit palūši.
Ir tavo dienos tuščios likusios,
Ir tu pati be dūšios.
Mes taip toli palikome,
Ir tu tokia išbalus.
Tu nesikelsi su Velykomis -
Šiandien viskam jau galas.