Kur šuo pakastas?
Nuolatinis, galima sakyti - amžinas klausimas, užduodamas beveik visose gyvenimo situacijose: kalbant apie kuro kainas, apie dvišalius sąntykius, ieškant vienokios ar kitokios prasmės beprasmybėje tariame: "Kur šuo pakastas?". Šuo čia, aišku, niekuo dėtas, bet vis tiek siekiama kažkam suversti atsakomybę (šunis karti). Kitas nesusipratimas dar ir tame, kad niekas, iš tiesų, nepuola ieškoti, kur šuo pakastas - tiesiog leptelna nei iš šio, nei iš to Amžinąją Frazę, ir nubėga vakarėjančiais koridoriais... O kas būtų, jei staiga paaiškėtų, kur šuo pakastas? Ar kas imtųsi iniciatyos išsklaidyti abejones? Ar žinodami, kur šuo pakastas atsakytume sau į Esminius Klausimus? O gal gyvenimas staiga visiems pagerėtų?
Dėja, tenka konstatuoti, kad, anaip tol, ne visiems žinotina, kur šuo pakasatas. Yra tokių, kurie nenorėtų, kad kas sužinotų, kur pakastas tas šuo. Tuomet, ko gero, nekiltų ir kiti - nemažiau svarbūs klausimai ir būtų kiek ramiau gyventi. Retoriškai klausiant ir neieškant astakymo, šuo taip ir guli kažkur pakastas, vienišas, niekam nereikalingas, nors visi apie jį ir tešneka. Atrodytų, anokia čia bėda - niekas nežino, niekas neieško, niekam ir nereikia, bet, vis gi rėkaujama - "Kur šuo pakastas?" (O dar geriau - "Kieno miške konkorėžiai?").
Kitas gal ir žino, kur pakastas tas šuo, bet tyli. Tyli, nes bijo būti nesuprastas ar apkaltintas - gal tai visai ne tas šuo! Dar gi neaišku, nei kas, nei kam tą šunį pakasė (galima kirčiuoti skirtingai). Tačiau faktas lieka aktualus, o tai byloja apie išimtinę Reikalo svarbą ir žmonių abejingumui bei unikalumui - ieškoti to, ko nepametė, to, kas svetima...
|