Gan įdomi istorija..



Citata:
Apie vaikystėje duotus pažadus pačiai sau
Julija

Taip jau atsitiko, kad mano šeimoje nebuvo įprastos naujametinių dovanų tradicijos. Aš nė nežinojau, kad dovanos turėtų būti... Eglutė buvo. Saldainiai, mandarinai, riešutai, suvynioti į blizgantį popierių ir pakabinti ant eglutės, irgi buvo. O dovanų... Ne, nebuvo...

Mano motina, duok Dieve jai sveikatos, dabar žvitri ir linksma moteriškė, tuo metu sirgo baisiai nemalonia liga, vadinama plaučių tuberkulioze. Pakliuvusi į Jaltos sanatoriją, užtruko ten daugiau kaip metus, buvo sėkmingai išoperuota ir po ilgo Krymo reabilitacijos periodo pagaliau pasveiko. Visa ši epopėja vyko, kai aš mokiausi pirmoje klasėje. Kaip tik tada ir sužinojau, kad mano bendraklasiai ras dovanų po eglute. Droviai užsiminiau seneliams apie tai, bandydama pakelti jų “išsilavinimo lygį”... Mūsų šeimyna buvo gausi, be paminėtų šeimos narių kartu gyveno du dėdės su žmonomis ir vaikais, todėl dabar aš suprantu senelės nenorą palaikyti mano idėją apie naujametines dovanas, bet tada buvo baisiai skaudu! Deja, paaiškėjo, kad mano pergyvenimai tuo nesibaigia, o atvirkščiai, tik prasideda...

Kaip ir kiekvienoje mokymo įstaigoje, pačioje gruodžio pabaigoje mokykloje buvo surengta naujametinė eglutė, visi iš anksto aptarinėjo maskaradinius kostiumus (dar vienas mano atradimas!). Turguje, iš kurio padėjau senelei tempti produktus visai šeimynai, pamačiau prekiautoją, apsikabinėjusią nežemiško grožio marlinėmis blizgančiomis suknelėmis...

...Iki šiol prisimenu, kaip maldavau nupirkti man “Snieguolės” suknelę! Tačiau ji kainavo 5 rublius – tais laikais lyg ir ne tokia jau didelė suma, bet, turint omeny mūsų valgytojų skaičių, ir nemaža...

“Snieguolės” negavau. Šventės išvakarėse senelė išlygino bjaurią tamsiai rudą uniformą (vyresni skaitytojai turėtų prisiminti tas baisias sukneles) ir baltą prijuostę, o kitą dieną išlydėjo į mokyklos šventę. Iš visų jaunesniųjų klasių mokinių aš viena buvau su uniforma! Net Zulinskiai, kurių daugiavaikės šeimos atstovų buvo kiekvienoje mūsų aštuonmetės mokyklos klasėje (o kai kuriose klasėse net po du), net ir jie visi buvo su maskaradiniais kostiumais – berniukai su dvispalviais kombinezonais, o mergaitės... su “Snieguolių” suknelėmis .

Šventė buvo beviltiškai sugadinta, mano sielvartas neturėjo ribų. Ir štai tada aš su ašaromis ir su visu įmanomu rimtumu daviau sau pažadą (kurį vėliau sąžiningai įvykdžiau), kad, kai aš užaugsiu ir turėsiu vaikų, kiekvieniems Naujiesiems Metams jie gaus naujus maskaradinius kostiumus!!! Tai buvo mano pirmasis pažadas, bet toli gražu ne paskutinis.

Kaip jau spėjote suprasti, mano giminaičiai buvo itin taupūs ir racionalūs. Man, kaip kiekvienam vaikui, norėjosi turėti kokį nors gyvūnėlį. Kieme pas mus gyveno katė Vasilina, tačiau žodis “kieme” neatsitiktinis – mano senelis kažkur perskaitė, kad katė be žalos sveikatai gali ištverti –50 laipsnių šaltį, todėl, jei dieną Vasilinai kartais ir buvo leidžiama užeiti į fligelį, tai nakčiai ją negailestingai išvydavo į kiemą “gerinti kailio kokybės”. Voljere gyveno “beveik Kaukazo aviganis” nuvažiavusiu stogu, pas kurį užeidavo tik senelis ir aš (kai niekas nematydavo) - kitų žmonių jis negalėjo pakęsti.

Kontaktų su šiais gyvūnais man nepakako, aš vis prašiau SAVO GYVŪNĖLIO, tačiau man argumentuotai buvo atsakyta:
-nuo žuvyčių – drėgmė,
-nuo paukščiukų – purvas,
-nuo žiurkėnų – dvokas,
-nuo kačių – kirminai,
-nuo šunų – plaukai.

Kartą nesusilaikiau ir parodžiau baisų nepaklusnumą. Parsinešiau du žiurkėniukus iš kaimyno, pas kurį akvariume gyveno visas žiurkėnų klanas! Senelė, perkreipusi lūpas, pasakė: “Na ką gi... Jei jau parsinešei, tegul gyvena...” Aš buvau absoliučiai laiminga. Naktį kėliausi mažiausiai aštuonis kartus, norėdama į juos pažiūrėti. O ryte aptikau jų negyvus kūnelius...

Tačiau ne jų mirtis buvo pats baisiausias dalykas. Po poros dienų aš atsitiktinai išgirdau, kaip senelis patenkintas pasakojo senelei, kad jis atsikėlė naktį ir... PIRŠTU!!! PIRŠTU!!! SUTRAIŠKĖ BJAURYBES, KAD NESMIRDĖTŲ!!!!!

Klausimų turite?...

Štai tada aš daviau sau dar vieną pažadą - kai aš užaugsiu ir turėsiu vaikų, jie galės laikyti tiek gyvūnų, kiek panorės!

Kas gavosi iš mano antrojo pažado, jūs jau žinote... Mes turime šunis (nuo kurių plaukai), kates (nuo kurių gali būti kirminų), žiurkėnus, žiurkes, smiltpeles, jūrų kiaulytes (nuo kurių dvokas), papūgėles ir kanarėles (nuo kurių purvas), pagaliau, žuvytes (nuo kurių, aišku, drėgmė!

Jei tuomet giminaičiai man būtų suteikę galimybę iki soties pabendrauti su kačiuku ar žiurkėnu, mūsų šeimos susidomėjimas zoopasauliu galėjo ir neįgauti tokių gąsdinančių mastų! Kai mano mama atvažiuoja pas mus į svečius, visada nedrąsiai pasiteirauja, ar nesiruošiame sumažinti gyvūnų skaičiaus. O aš juokiuosi ir atsakau, kad visa tai – jos darbas.

Ačiū, kad išklausėte! Tikiuosi, palaikote mane.

Siaubinga istorija... Bet su gera pabaiga. Gal tik pergyvenęs daug skausmo, gali suprasti kitų skausmą ir norus?

Bet visgi džiaugiuosi dėl Julijos, kuri dabar supranta savo vaikus ir jų norus, ir pagarba, kad ji sugebėjo išlaikyti dar vaikystėje sau duotą pažadą

tai va, rinkdamiesi gyvunėlį, reikia gerai pamastyti koks jis turi būti:). Turim vieną šeimos draugą,kuris su broliu vaikystėje prašė šuniuko, ir tėvai jiems neleido. Tai dabar toks filosofas gyvūnų klausimais, kad kai tik pradedam ta tema kalbėti, būtinai susikapojam. Aš laikausi nuomonės,kad jei sugebi mylėti gyvunėlius, tai myli ir žmones, esi geras. O kas nesugeba rūpintis mažesniais yra egoistas, jis priešingos nuomonės:), bet jei suaugusiam diedui, turinčiam šeimą kyla klausimai,kad ženytis nereikėjo, bo vistik šeima - užima laiko, nelieka tiek laisvalaikio, myli dukrą,bet jau užkniso ja rūpintis. Įdomu, kaip jis mąstytu,jei vistik būtų turėjęs šunį...

Gal ir butu kitoks...bet tureti, dar nereiskia juo rupuntis. Pvz., as vaikysteje ziauriai uzsimaniau papugos. Sesto gimtadienio proga gavusi pinigu uz juos iskaulijau, kad nupirku man papuga Tai kiek pati as ja rupinausi net ir neprisimenu, bet kai buvau 9 metu, mes ja pardavem, nes mociutei atsibodo rupintis mano papuga. Na dar turejau per visa savo gyvenima kokius 9 katinus ir 4 sunis. Bet sunys turejo buda, o katinai - malkine, taigi prieziuros dideles ir nereikejo. O dabar ant savo sprando uzsikoriau ziurke, kuria rupintis reikia kiekviena diena, bet is tiesu, jeigu tau rupi augintinis, tai ir priziuri ji (tik zinoma, pries tai reikia rimtai apsvarstyti, kiek tos prieziuros galesi skirti, nes as labiau norejau suns, bet zinojau, jog jam negalesiu skirti tiek demesio, kiek jam reikia). Manau, jog prieziuros vargus atsveria augintiniu suteikiamas dziaugsmas (tik gaila, kad ziurkes trumpai gyvena )

ateiste:)) lelliaus.... REIKIA DDDDD

Na tai kadangi siuo metu negaleciau skirti tiek demesio, kiek reikia leliui, tai ir isigijau ziurke... O kadangi ziurkes gyvena apie 3 metus, tai po treju metu, mano mokslai jau turetu buti baigti, tai... daryk atitinkamas isvadas

ateiste >:)niu..jau neeeeeeee.... Taip ilgai tau niekas neleis..laukti.Isbelsime mes Jums.. tiesiog ..galva