Nu ne, ten rimti mokslininkai buvo. Ar per animal planet, ar kita kanala maciau.

Vilkai vilkais, ale bitės - bitėmis. Supranti, Balvonai, skirtumas gan kardinalus: briedžiai ar stirnos - jie neturi savireguliacinių priemonių, todėl neribotai daugindamiesi, sukelia sau maisto trūkumą - kitaip tariant viską išėda. Šiuo atžvilgiu plėšrūnai yra geri, nes atrenka silpniausius populiacijos narius, anksčiau, nei tą populiaciją gali ištikti kolapsas. Tuo pačiu reguliuojasi ir plėšrūnų dauginimasis: jei per daug briedžių, stirnų ir kiškių išnaikins - neturės ko ėsti patys.

O bitės - nesukelia sau maisto trūkumo. Jos tiesiog nesispiečia, jei maisto trūksta. Tuo tarpu baisūnai, tokie, kaip širšės, tiesiog išskerdžia visą avilį, kitaip tariant - visą mikropopuliaciją. Ir kartu bitės širšėms nereikalingos, kaip maistas. Šitai - jau ne plėšrūno ir aukos santykiai, o paprasčiausias naikinimas. Gamtoje panašūs atvejai yra gan reti, dažniausiai gyvūnų populiacijas naikina žmonės.

Mes taip ilgai galime is tuscio i kiaura piltstyti . Pasidare labai idomu. Laukiu specialisto nuomones.

Jo. Antanai, atsiliepk

Tas Yankis tikras vandalas. Vandalas ir barbaras, kitų žodžių jam nerandu.
Ir labai gerai, kad tas baisias nuotraukas įdėjot.
Tokius reikia tempti į viešuma ir LINČO teismą jiems!

Tos didžiosios širšės vadinamos ŠIRŠILAIS yra tikrai didžiuliai kenkėjai, ypač dabar, kai tiek daug žemių dirvonuojančių.
Kovoti su jomis geriausia uždengiant avilių lakas tinkleliu. Tik ne vien laką, o padaryti gaubtelį keletą sm didesnį. Širšilai bites vistiek gaudys, bet bent jau į vidų nepaklius. Gi ant apsauginio tinklekio betykantį - nesunku sugaut ir sprandą nusukt.
Kitos širšės ir vapsvos irgi nevengia bites nuskriaust. Jos irgi į avilį įlenda, bet jos perų nenaikina ir visą šeimą neišpjauna. Kova su jomis - lakų sumažinimas, o jeigu yra keletas lakų - nenaudojamų visiškas uždarymas.

O dėl to nevidono, bitutėms pragarą užtaisiusio, tai jis, durnius, nesusiprato spiečių parduot už trejetą dolcų. Matomai jame per mažai žydo ir perdaug lietuvio kraujo, kad jam kokia bitė į minkštą vietą įgeltų!

Senovės lietuvoje bitės ir gandro nužudymas buvo tolygūs žmogžudystei. Taip rašė M.Gimbutienė prieš 20 metų straipsnyje "Baltų mitologija". žurnale Mokslas ir gyvenimas.

O mes visi melskimės: "Deive Austėja, bitučių globėja! Pasiūsk tam negeriečiui kokią vieną (o gal ir 2?) bitutes ir tegul jos jį skaudžiai nubaudžia!"

Antanai, manau, kad to amerikono kraujyje lietuviškumo nei pėdsakų, tu čia neteisingai ant lietuvių užvarei. Ba lietuviams labai jau įaugus pagarba bitėms, nedarytų taip - dauguma nuo mažens žino, kad miršta bitės ir žmonės, o kiti - dvęsia.

Taigi vat...

Šitgi... O tai kaip su tais širšilais, bet kokį avilį gali išpjaut, ar tik šviežiai išspeitusį ar ligotą? Nes kaip tai nelabai žinom, o atsakymų norim...

Gerb. Traktoriau.
Esu labai didelis nacionalistas, todėl ne noriu, o tiesiog REIKALAUJU, kad mes, lietuviai, būtume tikrai idealūs kitų tautų atžvilgiu. Kadangi tokiais, dėja, nesame, tai ir tenka rodyti ir kritikuoti mūsų trūkumus. Pvz šiuo atveju - lyginant su žydais (tikrasis pavadinimas - hebrajais) esame labai ne verslūs. O galėtume ir turėtume pasistengti ir jiems šiuo parametru nenusilesti.

O dabar apie problemos esmę:

Širšės bityne
Širšilas (Vespa) – širšė iš plėviasparnių grupės, vespidų (Vespidae) šeimos, pati stambiausia iš širšių, gyvenančių šeimomis, kurios didžiąją aktyvaus gyvenimo periodo dalį sudarytos iš vienos patelės-įkūrėjos (motinos) ir kelių dešimčių darbininkų. Kūno ilgis apie 30 mm, krūtinė juoda su geltonu piešiniu, pilvelis su geltonomis juostomis segmentų pakraščiuose.
Širšilai paplitę visur. Iš širšilų šeimos peržiemoja tiktai vaisinga patelė. Pavasarį ji Daro lizdą medžių drevėse, po pastatų pastogėmis, žemės urvuose ir kitose vietose. Lizdo statybai širšilai gremžia medžių žievę, sukramto ir sumaišo su seilėmis.
Savo lervas jie maitina vabzdžiais, daugiausia bitėmis. Jauni širšilų darbininkai pradeda maisto ruošos darbus po keleto dienų išsiritę iš lėliukių. Išėję iš lizdo, jie keletą minučių sukiojasi aplink lizdą ir, pagaliau, nuskrenda. pirmomis dienomis jie neša į lizdą nektarą, lipčių,k o po to pradeda atsinešti vabzdžius, tame tarpe medų renkančias bites, ir kitą gyvulinės kilmės baltyminį maistą , būtiną lervų maitinimui. Patys suaugę širšilai maitinasi nektaru kurį iščiulpia iš jų nužudytų bičių. Apskaičiuota, kad per dieną kiekvienas širšilas nužudo 35-40 bičių iš vieno avilio, esant masiniam antpuoliui šie bičių priešai per vieną valandą sunaikina 20-24 vabzdžių, o per sezoną – keletą šeimų viename bityne. Tokiu būdu jie padaro didelę žalą bitininkystei. Ne reti jų užpuolimo ant naminių gyvulių ir jų lizdą pajudinusių žmonių atvejai.
Sąntykiai tarp širšilo ir medų renkančios bitės – tai santykiai tarp plėšrūno ir aukos: vienas puola, kitas ginasi. Širšilai puola avilio gyventojas ir naikina jas prie lakos, geriant vandenį, lauke nektaro rinkimo metu. Bičių intensyvaus skraidymo metu, ypač antroje vasaros pusėje šių plėšrūnų puolimas ženkliai susilpnina šeimas.
Rugpjūtyje, rugsėjyje bitynuose dažnai galima pastebėti polistus: paprastuosius, vidutinius, miško, ruduosius, vokiškąsias širšes (Vespula), kurie prasigauna į avilius ir vagia medų. Plėšiamos daugiausia silpnos šeimos. Begindamos lizdą, daugelis bičių žūva, šeimos silpsta.
Širšė-polistus žudo suaugusias bites lervų maitinimui. Masinis širšių bitynuose pasirodymas būna tam tikrais metais ir susijęs su gamtoje nebuvimu joms pasiekiamų vabzdžių nebuvimu.
Kovai su širšėmis pasiūlytas eteris – 2,4-xeksadinėnilo butiratas, sumaišytas su insekticidais arba chemosteriliantais. Be to, bityne statomos gaudyklės – buteliai, iki trečdalio užpildyti vandeniu su nedideliu kiekiu medaus.
Iš urvus rausiančių širšių (Sphecidae) didžiausia įdomumą bitininkui sudaro filantas – bičių vilkas. Šiaurinė jo paplitimo riba siekia Suomių įlanką, bet dažniausia jis sutinkamas pietuose, ypač Vidurinės Azijos srityse.
Suaugusio vabzdžio dydis 12-16 mm, spalva juodai-geltona. Galva plati su stipriomis žiaunomis ir karūnos išvaizdos piešiniu ant kaktos: pas patinus su trimis dantimis, pas pateles su dviem. Pilvas geltonas su juodu trikampiu ant nugaros, kojos geltonos. Labiausiai aktyvūs filantai karštomis (20-25 laipsn. C ir daugiau) saulėtomis dienomis nuo 10 iki 18 val. Patinai maitinasi augalų nektaru, gyvena negiliuose urveliuose. Patelės rausia ilgą pasvirą koridorių, pereinantį į horizontalų tunelį su 5-10 kamerų šonuose. Medų renkančias bites puola patelė, jos medžioklės spindulys 1,5-2,5 km, kartais iki 5 km. Gyvena ji 25-40 dienų, daro 1-3 lizdus, į kurių kameras deda 1-6, rečiau 8 paralyžiuotų vabzdžių. Kiekvienoje kameroje ant paskutinės bitės krūtinės patelė padeda kiaušinį (kaip kurie neapvaisinti), po 3-4 dienų išes lerva, kuri per 2-5 dienas suryja auką ir siuva kokoną, kuriame vystosi nuo 1,5 iki 4 savaičių.
Patinai išeina 4-10 dienų anksčiau nei patelės. Jie vystosi kamerose turinčiose 1-2 bites, patelės – kamerose su 3-8 bitėmis. Lėliukės stadijoje filantas sugeba žiemoti 8-10 mėnesių. Vasaros bėgyje išsivysto dvi kartos.
Savo lizdus filantas įsitaiso griovių, duobių kelių šlaituose. Jis gaudo bites laukuose ir bityne, paralyžiuoja jas ir, suspausdamas letenėlėmis pilvelį, ištraukia nektarą ir hemolimfą. Masinio filantų skraidymo metu bičių šeimos staigiai silpnėja, o bitės nutraukia darbą.
Kovos priemonės: užaria dirvą, kur apsigyvena filantai, užsėja ją žolėmis arba gausiai sudrėkina vandeniu ir padengia šiaudais, lapais; į filantų urvus pila insekticidus. Šio priešo masinio skraidymo laikotarpiu liepą – rugpjūtį tikslinga bityną pervežti toliau nuo filantų lizdų.
L.N.Borodina, žurnalas „Pčelovodstvo“.
Originalo tekstas svetainėje http://www.zooclub.ru

Tai taip supratau, kad pagrindinai širšės ir kitos vapsvos maitinasi bitėmis, tuo tarpu kiti vabzdžiai - tai daugiau atsitiktinis pasimaitinimas?

Žiauru...