Dar apie žiemojimą:

Be sėkmingo žiemojimo bityno nebus

Bičių žiemojimas – vienas iš sunkiausių bitininkystės praktikos klausimų. Jis nusinešdavo daug bičių šeimų, nuteriodamas kartais ištisus bitynus. O kiek jų tapdavo netinkamomis dėl nusilpimo? Sauja bičių su motinėle nesugebėdavo nei vystytis, nei rinkti medų. . beje, ir dabar bičių žiemojimą laiko problema numeris vienas, ypač šalto klimato zonose, kur bičių neskraidymo laikotarpis trunka šešis – septynis mėnesius.
G. P. Kondartjev(o) bitynai buvo šiaurinėje šalies zonoje ir jam tekdavo susidurti su visais ilgo žiemojimo sunkumais. Jis stebėjo šeimų būseną, sekė žiemojimo eigą įvairiomis sąlygomis, bandymų keliu išsiaiškindavo blogo žiemojimo priežastis, surasdavo jų įveikimo kelius, kad papasakoti apie juos Rusijos bitininkams. Ie patiems bitininkams jis patarė nuolatos stebėti ir tyrinėti bičių gyvenimą žiemą, gilintis visus jų poreikius, pilnumoje žinoti vabzdžių poreikius.
Didelį indėlį į šios temos nagrinėjimą padarė N.M. Vtvickij ir A. M. Butlerov. Kondratjev daugelį jų teiginių žymiai pagilino ir išvystė toliau, besiremdamas savuoju patyrimu ir naujausiais tuometinės pasaulinės literatūros duomenimis.
Bet, ko gero, niekas iš jo pirmtakų nekalbėjo taip stipriai ir svariai apie lemiamą įteką žiemojimo rezultatų į bitininkystės produktyvumą. Žiemojimas, G. P. Kondratjev(o) žodžiais, tai pati sunkiausia bitininkystės dalis, akmuo ant visų bitininkų kelio, visų svarbiausias klausimas. Tokia padėtis, kaip jis manė, buvo paaiškinama nepakankamu teoriniu bičių žiemojimo laikotarpio ištyrimu , iš vienos pusės ir nepakankamu šių visuomeninių vabzdžių atsparumo žiemai žinojimu iš kitos. „Sėkmingas žiemojimas, - rašė jis, tai visos bitininkystės pagrindas. Kol pas mus nebus tikrumo, kad visos šeimos, paliktos žiemai, pavasarį išeis gyvos, žvalios, stiprios ir sveikos, iki tol visokios (įdėtos) lėšos, visokios gudrybės ir ateičiai puoselėjamos viltys, paliks tikrąją to žodžio prasme bergždžiomis. Jos išsisklaidys kaip dūmai, ir pas bitininką pasiliks nusivylimo kartėlis“. Kitaip sakant, be sėkmingo žiemojimo bityno nebebus.
Taigi, bitininko menas, jo teorinis iš praktinis pažinimas tikrinami bičių žiemojimu. „Tik tas gali vadintis tikru bitininku, - teigė G.P. Kondratjev. - Tik tas gali gauti iš bičių pelną ir tvarkyti bites racionaliai, pas ką bitės sėkmingai žiemoja“. Kaip teisingai jis laikė, geras žiemojimas nustatomas ne tik išlikusių gyvų šeimų skaičiumi. Būtina dar, kad bitės išsaugotų joms būdingą energiją, aktyvumą, reakcijos aštįumą, darbingumą, turėtų pavasariui reikiamą kiekį jaunų perų, o lizdai išliktų švariais, gaiviais, kaip ir vasaros viduryje, ir aviliuose neturi būti drėgmės pėdsakų.
„Kuo turi rūpintis šiuolaikiniai bitininkai? - kėlė klausimą G.P. Kondratjev ir pats atsakydavo: - Pirmiausia ir svarbiausia-tai , kad bitės gerai peržiemotų“.
Čia Kondratjev(as) kreipiasi į pirminį šaltinį – pačią medų renkančių bičių prigimtį. Juk apie tai, kad bitės nesibijo šalčio ir moka save išsaugoti žiauriausiomis žiemomis, liudija daugiamilijoninė natūrali šių vabzdžių istorija.
Laukinėje būsenoje iš amžių glūdumos jos veisėsi ir dauginosi be žmogaus pagalbos, Faktas, kad jo sne pradingo nuo žemės paviršiaus, gyvena ir puikiai jaučiasi net Šiaurėje, kalba apie tai, kad šalčiai joms nepavojingi.. Dar daugiau, jų ištvermė ir gyvybingumas tiesiog pribloškiantys. Šituo įsitikindavo gamtininkai ir beveik visi praktikai, stebėję bičių žiemojimą pačiomis neįprasčiausiomis sąlygomis.
Gendij(us) Petovič(iuis) ne kartą prisimindavo permiškio bitininko laišką, atsiustą akademikui A. M. Butlerovu(i), kurį jie kartu skaitė ir aptarė. „Žiema pas mus dabar tokia, pranešinėjo bitininkas, kokios nebeatmena ir senoliai. Trijų savaičių bėgyje šaltis buvo ne žemiau -30˚ C; būdavo dienos, kai jie pasiekdavo – 40˚ C. Tuo pat metu pūtė stiprus vėjas. Bitės mano, patalpintos gulsčiuose kelmuose, žiemojo atvirame ore, miške. Sniego buvo labai mažai, ir aviliai stovėjo pliki. Aš su baime nuėjau apžiūrėti jų pavasarį, ir įsivaizduokit mano džiaugsmą ir nustebimą – nei viena šeima iš bityno ne žuvo.“ Reškia, šaltis ne žudo bičių, jos visai normaliai gali žiemoti laisvėje.
Kondratjev(as) pats ne kartą palikdavo žiemai bityne, sode, ne tik vidurio Rusijos miško bites, įpratusias prie žemų temperatūrų, bet ir kaukazine, ir iteliškąsias. Be to žiemodavo jos visuomet su puikiais rezultatais, o pavasarį intensyviai vystėsi, žymiai aplenkdamos tas, ką žiemodavo patalpoje. Sėkmingo žiemojimo pietinių bičių po atviru dangumi patirtis šiaurėje buvo, ko gero, viena iš pirmųjų tėvynės bitininkavimo istorijoje. Mūsų laikais itališkosios ir pilkosios kalnų kaukazietiškosios bitės puikiai žiemoja ir puikiausiai dirba šalyse su šaltu klimatu, tame tarpe Suomijoje ir šiaurinėse JAV valstijose bei Kanadoje.
Geras bičių žiemojimas sąlygojamas, kaip žinoma, ne vieno kažkokio faktoriaus, o ištisu sąlygų kompleksu. Savo „POKLABIUOSE“ Kondratjev(as) gana smulkiai sustodavo prie šio klausimo.
Bitės turi turėti žiemai daug medaus. Tai, jo apibrėžimu. „pamatinė taisyklė“. Jeigu bitės yra arti gausių ir kokybiškų medaus atsargų, tai jos niekuomet nepražus. Pagal jo paskaičiavimus, daug patikimiau palikinėti žiemai penkias šeimas, gerai aprūpintas medumi, nei penkiolika, kurioms medaus palikta tik iki ribos. Tiek svarbaus principo nesilaikymas dažnai atveda prie to, kad bitininkas, pašventęs atrodytų, visą gyvenimą bitininkystei, taip ir nebegali įsiveisti tikro bityno ir negauna iš jos nei pelno , nei džiaugsmo.
Perų lizdą ir visa, kas jame yra, G. P. Kondratjev(as) laikė neliečiamu, niekuomet nepatarė imti iš jo medų, net atrodantį atliekamu, nuosavam pelnui. Šis medus priklauso bitėms, o ne bitininkui. Maisto atsargų išdėstymo avilyje pažeidimas ypač atsiliepia žiemą, kadangi tampa šeimos žuvimo nuo bado priežastimi, nors lizde ir palieka medaus koriai, nepasiekiami bičių kamuoliui. Laisvumai čia neleistini.
Italo Dubini aviliuose Gennadij(us) Petroboč(ius) palikdavo šeimas žiemai ne viename korpuse, kaip patarinėjo išradėjas, o dvejuose (Italijai su jos šiltu klimatu ir šiltais žiemos mėnesiais aukšto gal būt ir pakanka, bet Rusijos šiaurinei zonai – maža). Ženklios medaus atsargos darė negalimomis neigiamas pasekme ir garantavo patikimą žiemojimą. Tuo pat metu didelis lizdo tūris ne blogino, o, atvirkščiai, gerino bičių gyvenimo sąlygas.
Liesdamas maisto išeikvojimą G. P. Kondratjev(as) išsakė originalią ir daugeliui netikėtą mintį. „Visiškai klaidingai mano, rašė jis, kad šaltomis žiemomis bitės daugiau suvalgo medaus, nei šiltomis“> tą patį, tarp kita ko, ne kartą pastebėdavo švelniomis žiemomis ir atidūs bitininkai-praktikai, bet karčiai mokėdavo tie, kad besitikėdami šilumos, palikdavo bitėms maisto tik iki ribos. kad tik jo pakaktų iki pavasario. Gaila, mokslinio tokio bičių elgesio pagrindimo ligi šiol nepadaryta. Pagal jo pastebėjimus, šaltomis žiemomis bitės anksčiau pradeda auginti perus. Matomai, todėl šeimos, žiemojančios laisvėje ir pasmerktos žemų temperatūrų poveikiui , greičiau sustiprėja pavasarį. Visa tai dar kartą patvirtina Kondratjev(o)-gamtininko ir eksperimentatoriaus akies įžvalgumą, nepraeinančią jo išvadų vertingumą.
Kaip ir A.M. Butlerov(as), svarbiausia sėkmingo bičių žiemojimo sąlyga Gehhadij(us) Petrovič(ius) laikė gerą avilių ir žiemojimo patalpos ventiliavimą. Drėgmė lizduose, medaus suskystėjimas, duonelės ir korių gedimas , bičių vidurių ligos – visa šita, jo nuomone, vyko nuo blogos oro apykaitos. Šviežio oro pasiekimas, be abejo, būtinas, kaip būtinas ir geras ventiliavimas. Jis patarė žiemą lakas laikyti atviras visu pločiu, o aviliuose su atskiriamu dugnu, net įstatinėti kuolelius tarp dugno ir korpuso. Pavyzdžiui, po aviliais Dubini su atskiriamu dugnu, kuriuose šeimos žiemodavo dvejuose korpusuose, jis laikė „Ne kvaila žiemojimui pastatyti ... tuščią pusdėžę; tai duos galimybę šeimai gauti didesnį kiekį šviežio oro“. Kaip matome, G. P. Kondratjev(as) jau žinojo apie oro pagalvę ir jos palankią įtaką bitėms. Visa šita buvo tuomet nauju, visiškai priešingu tam, ką darė bitininkai, rūpinęsi pagrindinai šilumos išsaugojimu ir įkūtodavusieji savo bites.
Žiemojimo patalpa G. P. Kondratjev(o) bityne nlyšnicuose buvo aprūpina patikima ventiliavimo sistema ir atitiko visiems reikalavimams, keliamiems tokioms patalpoms. Oro temperatūra joje laikėsi 0˚C ir atodrėkių metu niekuomet ne pakildavo aukščiau 3-4˚C šilumos. Bitės buvo visiškoje ramybėje, kas taip pat ne mažiau svarbu.
Dabartiniai bitininkai, kurių bitės žiemoja laisvėje, etalonu laiko šeimą 3-3,5 kilogramų masės. aprūpintą 40-45 kilogramų maisto. Tokios šeimos eina žiemoti dvejuose arba trijuose daugiakorpusinio avilio korpusuose arba dadano avilyje su maistiniu meduviniu antstatu. laikantis visų kitų sąlygų jos patikimai žiemoja betkokiose klimatinėse šalies zonose ir tvirtai išsaugo savo jėgas pavasariui.
„Rusijos mokslininkai bitininkai“, I. A. Šabaršov, Moskva, 1986 m.
Versta iš http://www.airbees.com.

idomu.
Antanai..) rasyk..tikrai idomu...

Galimas naujas verslas Lietuvoje, ypač kaimo paaugliams:

Klajojančių spiečių gaudymas
Laukinėje gamtoje bičių beveik neliko. Miškai iškirsti, Storų medžių su drevėmis apgyvendintoje Rusijos dalyje neberasi. Vargšėms bitėms dėtis nėra kur, apsigyvena jos ten, „kur naktis užklups“ - tuščiaviduriuose paminkluose, vamzdžiuose, cerkvių kupoluose ir kitose mažai tinkamose gyvenimui vietose. O pabėga spiečiai iš bitynų dažnai. Net pas mane tuo tarpu, kad visi kaimynai-pensininkai akylai stebi bityną spietimo metu, 2-3 spiečiai kiekvieną sezoną nuskrenda į nebūtį.
Gaudyti tokius prieglaudos ieškančius spiečius – užsiėmimas siaubingai patrauklus, kaip bitininkui, taip ir bitėms. Aš papasakosiu, kaip tai vyksta pas mane.
Gaudyklės visų patogiausia fanerinės (kaip dėžė rėmelių pernešimui, bet su užsimaunančiu dangčiu). Priekinę ir užpakalinę sieneles aš darau iš obliuotos colinukės, galima iš ne ištisos, o sujungtos iš 2-3, sienelės – fanera 3-4 mm. Rėmelių skaičius 7-8 ( aš naudoju Dadano gabaritus), galima ir mažiau (5-6), bet porėminę erdvę 10-15 sm (bitutės, žinoma, rėmelių se skaičiuoja, svarbu tūris.).
Bandžiau mažas gaudykles – visiškai netinka, o didesnės – labai nepatogu po medžius karstytis. Nors aš mačiau miške kažkaip ant eglaitės kažkieno pilnai sukomplektuotą avilį. Kaip jį ten užtempė?? .. Kranu ar ką.
Rėmeliai pas mane – su per visą aukštį susijungiančiomis šoninėmis juostelėmis, ir bityne aviliuose – taip pat (perėmiau iš J. N. Kulikovo), todėl gaudyklėje stovi mirtinai, ne klabantuoja, kas taip pat svarbu. Kaip kurie kolegos naudojasi ne rėmeliais (dėlei ekonomijos), o paprastomis juostelėmis (viršutiniais tašeliais), bet aš ne patariu – problemos po to su spiečiaus perkėlimu.
Kitokios formos gaudyklės (cilindrinės ir kitokios) - taip pat netinka dėl tos pat priežasties.
Gaudyklės pas mane nudažytos aliejiniais dažais (žaliais – dėlei maskavimo). Renku taip: rėmeliai – vienas iš pat krašto su senu koriu, (dėlei kvapo), kiti – su dirbtiniu koriu, juostelės 4-5 sm pločio. Iš viršaus tarprėmius uždedu juostelėmis, po to – drobė, po to (būtinai, jeigu dangtis fanerinis – kas pakanka) polietileninė plėvelė, po to – dangtis, rišu jį prie dėžės apgaubdamas rišimo viela (stipria dėlei dvejų priežasčių, pirmoji – už jos kabinu karabinu, kai į medį keliu, o antrą pasakysiu vėliau). Neblogai, jeigu iš anksto gaudyklės bus išteptos, bent jau briaunos spirite ištirpintu propoliu.
Gaudyklių išdėstymo principas: miško pakraštyje, pageidautina didelio; medžius renkuosi stambesnius, visų geriausia eglė – pats neperžvelgiamiausias medis (žmonėms) ir juo visų lengviausia kopti; vietas renkuosi sausesnes, o ne raiste, gerai – ant kalvęlių ir kitų aukštų vietų; prapučiamo proskynos mažai tinkamos (atveju, kada yra pasirinkimas).
Patikrinta: jeigu ( tarkim) į hektarą miško pakabinti 3 gaudykles, paklius du spiečiai, o jeigu čia pat pakabinti 15 gaudyklių, tai paklius vis tiek 2 spiečiai, t.y. geografija – labai svarbi. Ne būtinai, kad greta būtų kieno nors bitynai, - atskrenda Dievas žino iš kur, pagal literatūros duomenis kartais iš už 90 ir daugiau km.
Svarbu kada kabinti: reikia sugauti momentą, kada žemės širšės jau išėjo ir pradėjo statyti savo lizdus (anksčiau pakabinsi – širšių prisigaudysi), o spietimas – natūralu “ dar neprasidėjo. Per dieną būdavo kabindavau po 18 gaudyklių, tiesa jausdavausi beždžione. Kabinu taip: išsirenku medį, virvę vienu galu už diržo, kitu – karabinu už vielinio surišimo ant dėžės, ir – lipu; renkuosi, kur pritvirtinti, po to prisitraukiu gaudyklę ir pririšu prie medžio. Lakos kryptis reikšmės neturi, reikmę turi patogus priskridimas.
Visuomet yra pavojus, kad gaudyklę nuknis. Papasakosiu savo paslaptis, padėjusias man šito išvengti (per 4 metus nepavogė nei vienos).
1. Statau, kad nekristų į akis, gana aukštai (6-12 m.) - ne kiekvienas lips.
2. Pririšu prie medžio (prie kamieno) ta pačia rišimo viela, susuku, o galus nugnybu replėmis – ne kiekvienas eina į mišką su replėmis, o rankomis atsukti neįmanoma. (Buvo atvejis, nebegalėjo nuimti iš užkimšo iš piktumo laką).
3. Ant vienos iš sienelių (geriau ant priekinės) aliejiniais dažais užrašyta mano pavardė, kaimo pavadinimas ir – kartais – telefonas) – bitininkai retai patys šeškauja, o štai dykinėtojai-girtuokliai gali nuimti, kad po to pragerti, o užrašytą parduoti problematiška, ypač savame rajone, kur daugelis mane pažįsta. Buvo atvejis, kuomet gaudyklę net iš medžio iškėlė (kabėjo taip, kad pavardės nesimatė), bet po to pasižiūrėjo ir ... paliko po medžiu.
Tikrinu pastoviai. jeigu pasirodė, kad spiečius pakliuvo (skraido labai), nepatingėkite – užlipkite į medį ir pastebėkit, gali būti paprasčiausiai žvalgės (gana dažnai), jeigu neša dulkeles – galite švęsti pergalę! Nuiminėju ankstų rytą, iki skridimo. Lakos pas mane apskritos (daug patogiau, o ir bitėms, kaip man atrodo, patinka), užkemšu susukta plona viela, kad oras praeitų (laką), bet tai jeigu toli vežti – aš kartais už 70 km nuo namų kabinu, valandą važioju) – o taip – paprastai skudurėliu. Atvežu į bityną, iš karto statau prie pat paruošto avilio ...po paros, ar net vakarop perkėlinėju. Esant spiečių gausai, nesigėdiju jungti po 3-4, motinėlių neieškau, ant savų rėmelių jungiamos niekuomet nesipeša, na ir kvapą vienodą suteikiu (naudoju aerozolį Kkameton“ (vaistinėje parduodamas bronchitų gydymui) – labai rekomenduoju, per tris metus nei vieno užsikirtimo ir itin patogus). Tokie medaunykai dirba kaip pasiutę, per kokias tris liepos savaites įsirengia lizdą ir duoda po kokia-us 20 rėmelių medaus. Ir pastebėkit – korius jos siuva be dirbtinės plokštės, jeigu neskaičiuoti tų 4-5 sm iš viršaus, kurie užpilami medumi, o perų dalį su tokiu akelių dydžiu, koks ištikrųjų reikalingas bitėms. o ne su tokiu, kokio jos priverstos laikytis pagal dirbtinio korio gamintojų užgaidas.
Kartais panaudoju sugautus spiečius sustiprinimui antskrydžiu, tam gaudyklė turi stovėti greta sustiprinimui skirto avilio ne mažiau 5-7 dienų. Bet šis būdas man patinka daug mažiau. Geriau vis tik jungti lizdus.
Beje, jeigu palikti sugautą spiečių žiemoti gaudyklėje (pašiltinus) – bandymas vyksta puikiai net esant nedidelėms maisto atsargoms, dažnai taip man išeina su vėlyvais spiečiais, kuomet stiprinti nieko jau nebereikia – sezonas baigiasi, o spiečius pakliuvo. Šiais metais pas mane tokių penkios štukos žiemoja, ir dar vieną krikštatėviui (krikštasūniui?) padovanojau. O viso praėjusį sezoną aš iš miško parsivežiau 22 puikius spiečius (iš 50 gaudyklių). Kartais pakliuvę ankstyvieji spiečiai iškraunu, o gaudyklę grąžinu atgal į medį, ir – vėlei pakliūva. Praėjusiais metais buvo du tokie atvejai. bendrai, gaudyklė, į kurią bent kartą pakliuvo spiečius, verta dešimties neapgyvendintų. Kvapas, kurį palieka spietinės bitės, pasilieka dėžėje beveik ant visados, takia gaudyklė visuomet bus pasirenkama spiečių pirmoje eilėje.
Konkurencija (pas mus) labai didelė. Kartais vaikštai-vaikštai po mišką ... visi medžiai padoresni užimti. Ir tuo pat metu spiečių visiems pakanka! Bitės pačios išsirinks, kieno pasiūlymas geresnis.
Dabar apie etinę klausimo pusę. Yra kategorija bitininkų, kurie griežta smerkia spiečių gaudymą miškuose ne tik arti jų bitynų, bet ir bendrai. Aš manau, kad tai pareina nuo rusiškojo (ne menkiau ir lietuviškojo. Vert. past.) - atleisk Viešpatie – mentaliteto: „Tai niekis, kad mano karvė nugaišo, svarbiausia – kad pas kaimyną susirgo!“ Tai yra – trivialus godumas ir pavydas. Kaip kurie (itin protingi) aprengia savo susierzinimą į pseudomokslinę formą: būk tai buvimas greta gaudykliu provokuoja spietimą bitynuose. Įsitikinęs, kad tai – visiška nesąmonė! Siūlau visiems norintiems apkabinėti mano bityną trimis eilėmis gaudyklių ir įsitikinti mano teisumu.

2005 m.
Versta iš http://www.letok.narod.ru

Aplankiau savo bitutes. Užsidarę giliai avilyje ir tylaiai ZxEMU TONU burzgia.
O tai reiškia:
1. Maisyto turim.
2.Mptinėlė gyva.

Palinkejau joms geru metu ir atsisveikinau kokiam menesiui.
Dabar truputi pasxalo, tai gerai. Nes kai buna pernelyg sxilta - tai bando i lauka isxeit, pradeda zxiemos viduryje perus auginti. O tai negerai, nes pernelyg jas silpnina. Daug maisto reikia, o ir jegu, Tuomet daug rudeniniu pavasario nesulaukia. O zxiema isxvestos - silpnos buna, iki sodu zxydejimo buna savo amzxiaus resursa isxgyvene. Todel sxalpusniaams, blindems, lazdynams prazxydus nedaug dulkeliu ir nektaro parsinesxa. O tada kaip tik buna intensyviausias peru auginimas ir viso sxito labai reikia.

Visiems gerų metų!

Ėėėė... Ghrmz... Ale jos žiemą, kai šalčiai, tai negelia, ar ne? Tai man mintis tokia kilo - o gal geriausias laikas medui kopinėti būtų, kai jau pašala? Tai ir bitės nesinervuotų, ir įgėlimų nebūtų.... Nors, bendrai, jaučiu, kad visgi nusišneku - neišmanau :-/

Kas dėl negėlimo zimema - tai nezinau, ne bandziau.
Ziemos metu bitutes apiplesti tai patogiausia.
Tam tereikia avili atidaryt, esant apie -10 C ir pusvalandziui pasitraukti.
Saltyje bitutes sustings, meduti pasiimsi, o Dievas tave NUBAUS.
Dar yra tokiu, kur i laka dichlorofoso papurskia. Tuomet medu, jau ir "pakondicionuota," galima is karto imt. Tik toki patarciau valgyti paciam, o kitu ne nuodyti.

Jeigu rimtai - tai medu imti geriausiai esant medunesiui. Tuomet jos tiek uzsieme medaus nesimu, kad net ir avili negina. Gi medunesiui pasibaighus - jau kita kalba. Ypac pirma savaite.

Kažin, kaip tokia be ryšio žiema toms dūzgiančioms...
Čia aptikau keletą avilių, keistokų tokių...

Komentarai apie avilius.

1- Kazkoks stataus ir daugiaaukscio hibridas.Jame daug erdves. Pavasari labai greitai priauga daug biciu. Pleciamas - is apacios pakisant istisini auksta. Paprastai lizdas buna kazkuriame viduriniame auksta, apziureti ji buna sudetinga.
Vasaros pabaigoje - nukeliamas visas aukstas su medumi, bet tai nelengva, nes jis gali sverti iki 40 kg.
Dugnas paaukštintas, laka pakelta. Bites dugnu ne vaiksto todel ant dugno nukrite erkes ten ir zuva. Tokiame dugne lengva patalpinti vonele su 5 ltr.sirupo.
Tokio avilio apratnavimas - labai greitas.

2- Bitide ant ratu. Matomai vazinėjama i rapsynus, liepynus, virzynus.

3-Pirmajame plane 10 ar 12 remu gulstieji aviliai. Labai patogu apziurineti lizda. Pavasarini lizdo pletima tenka daryti per kelis kartus, nes pleciamas i sona, todel labai smarkiai atsaldomas. Turis nedidelis, bites labai spiecia. Rekomenduotinas bityna pradedant ir pleciant.
Antrajame plane matosi aviliai su staciais remais. Privalumai ir bedos tos pacios kaip ir gilsciuju, tik juose ziemoja daug geriau.