Vikingai, taip
truputį apie juos ....
Mangutas (usūrinis šuo)
Jo tėvynė - Pietryčių Azija. Į Lietuvą imigravo tikriausiai iš Baltarusijos, kur buvo aklimatizuotas 1936 m. (1948 m. buvo įvežtas ir į Latviją). Mūsų krašte pirmą kartą pastebėtas 1948 m. ir per 12 metų paplito visoje šalyje.
Galva maža, ausys trumpos, beveik pasislėpusios plaukuose. Ilgi plaukai ant skruostų sudaro žandenas. Kojos trumpos (negreitas). Kailis tankus, purus, juosvas. Pavasarį kūno masė - 4 - 5 kg, o rudenį, kai užsiaugina iki 2 cm storio lašinius, - net iki 10 - 12 kg. Ėda viską, ką tik sugeba nutverti ir ką tik randa: smulkius žinduolius, paukščius ir jų kiaušinius, roplius, varliagyvius, vabzdžius ir jų lervas, visokiausius kirminus, įvairius vaisius ir uogas, netgi grūdus. Žiemą miega, bet miegas negilus. Esant šiltam orui, išlenda iš urvų ir slampinėja, bet nesimaitina.
Ruja vasario - kovo mėn. Nėštumas trunka apie 60 dienų. Jauniklius veda apleistuose lapių, barsukų, bebrų urvuose. Nesudėtingus urvus kartais kasa pats. Vadoje 4 - 13 (dažniausiai 9 - 11) jauniklių). Jie gimsta akli, bet auga spėriai ir po 4 mėn. jau beveik nesiskiria nuo suaugusių.
Pėdsakai panašūs į lapės, bet smulkesni.
Daugiausia mangutų sumedžiojama su šunimis. Bet kokios veislės šunys juos aptinka betūnančius tarp kelmų, po išvartomis, šakų krūvose, žolėje. Nuo šuns net nesistengia bėgti. Urvuose medžiojami su urviniais šunimis. Iš urvo mangutą šuo išveja retai. Jis dažniausiai pasitraukia į aklavietę ir ginasi. Belieka šuns lojimo vietoje prakasti urvą ir mangutą ištraukti. Po to urvas vėl užtaisomas. Stiprus piktas šuo jį kartais papjauna ir išvelka iš urvo. Leidžiama gaudyti su spąstais. Mangutus medžioti (naikinti) leidžiama ištisus metus.
Gražus ir vertingas manguto kailis vargu ar atperka tą žalą, kurią žvėrelis padaro naikindamas ant žemės perinčių paukščių lizdus ir pačius paukščius, kiškučius. Jis nebijo vandens, puikiai plaukia, todėl net pelkių kupstuose paslėpti paukščių lizdai nėra saugūs.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
