truputį apie medžioklę... Vyriška medžioklė Aleksej Koroliov (Rusija)
Išvyka į medžioklę turi būti gerai parengta ir suplanuota. Smulkmenų čia nebūna. Jei norite, kad viskas vyktų taip, kaip numatyta – nesumanykite pamiršti namuose kokios nors smulkmenos. Kepurės, tikėdamiesi, kad rasite „pakaitalą“ vietoje. Šunų ėdalo, nusprendę nupirkti jo pakeliui. Viskas nepavyks. Pačiu netinkamiausiu momentu atsiras problemos, kurių sprendimas atims didžiąją laiko dalį. Spjaukite, grįžkite namo, išlenkite taurelę ir svajokite apie sekančią medžioklę. Na! Pagaliau atsirado laiko, ir žmona išleido – greičiau į laukus ir miškus. Duotas pažadas nepirkti degtinės. Viskas! Aš kelyje! Ak! Kokie juokingi tie automobiliai, atsargiai laviruojantys apledijusiu, apsnigtu keliu. Mano ištikimas „žirgelis“ jaukiai ūžia ir šokčioja, neleisdamas suabejoti jo galimybėmis. Šunys taikiai šnarpščia... O neee!!! Taigi ėdalas liko namuose... Nekenčiu žodžių, pasakytų besiruošiant! Ir vėl žmona! Jei ne žmona, reikalavusi kažko nepirkti, aš niekad nebūčiau pamiršęs to prakeikto ėdalo... Ir kepurės! Kaipgi dabar – be kepurės?! Žmona, dėl visko kalta žmona! Žmonos – blogio šaltinis! Tiek to. Rasiu ką nors namelyje... Ėdalo nupirksiu. Ai... smulkmenos... Susidorosim... Ir žmona ne tokia jau bloga... Laisvė, laisvė, laisvė... Uūūūūū... – pritarė geležinis žirgelis, užtikrintai lenkdamas eilinį automobilį... Paskutinė gyvenvietė prieš posūkį. Ėdalas nupirktas. O gal?... Paimsiu buteliuką... Juk tai nerimta... Gamtoje – ir nei lašo?! Jau arti. Štai ir pažįstama pakelė, kur tradiciškai visi išlenkia burnelę – sėkmei. Ech... tyla. Šuneliai mano!!! Kaip aš jus myliu! „Čia eeeglių šaaakos viiirpa tylojeee“... Ir nė gyvos dvasios! Gera! Žirgelis priveža prie namo vartų, apšviesdamas krintantį sniegą. Kur vartų raktas? Štai jis. Bet kažkodėl netinka... Yra dar du... Irgi kažkodėl netinka... Nieko. Yra dar vienas slaptavietėje prie vartų. NĖRA!!! Nieko, automobilyje yra pjūkliukas, nupjauti spyną – vieni juokai. IR VĖL ŽMONA!!! Tai ji paprašė kažką namuose nupjauti – parsinešiau pjūkliuką namo, o atgal nepadėjau! Žmonos – blogio šaltinis! Nieko, name turėtų būti įrankių. Op per tvorą. Štai durų raktas. Durys atsidaro. Jungiklį spragt, spragt. Ogi elektros nėra... Normalus žmogus, jei jau taip nesiseka, spjautų ir važiuotų atgal. Betgi mes ne tokie, mes gi tradiciškai jau išlenkėme burnelę už sėkmę – taigi, atgal kelio nėra... Apgraibomis ieškau pjūkliuko, pjaunu spyną, sunešu daiktus į vidų, surandu žibalinę lempą, užkuriu krosnį. Kol kas šalta. Taip ir sustirti galima. Reikia „pasišildyti“, juk yra kuo... Dabar miegoti... O rytoj... Ak, saldūs sapnai apie rytojaus klaidžiojimus miškais! Atleiskite už fiziologines smulkmenas, bet apie penktą valandą ryto prispyrė, kaip sakoma, į lauką... Atidarau duris, išbėga vienas iš šunų. Už pakarpos, marš į vietą, trinkt durimis. Tyloje, krintant sniegui, pradedu suvokti, kad raktas liko viduje, už užtrenktų durų! Tai bent finalas! Penki laipsniai šalčio. Kelnaitės ir šlepetės – visas mano turtas! „Čia eeeglių šaaakos viiirpa tylojeee“... Maža to! Automobilio raktai – irgi viduje! Dabar jau kelio atgal nebuvo VISIŠKAI. Norėjosi staugti vilku, atsidurti namuose, nepamiršti kepurės ir šunų ėdalo... Krapštau durų staktą staliniu peiliuku įnirtingai kaip katorgininkas, zulinantis antrankius... Nuskeltas paskutinis staktos gabalas, o lovoje saldžiai šnarpščia trys įžūlūs snukiai. Jau nerūpi aiškintis „kas namuose šeimininkas“. Vieną šunį po nugara, kitą ant pilvo, trečią prie kojų. Laukiu aušros, kad galėčiau sutvarkyti durų staktą ir spyną... Lapę mes vis dėlto pamatėme grįždami atgal. Ji labai mandagiai mums nusilenkė, pašaipiai pažvelgė iš paskos ir patraukė savais keliais. „Gulinčių nemuša“, - norėjo ji mums pasakyti. „Apsilankykite dar, tada ir pažaisime, jei sugebėsite atvažiuoti“. Išvyka į medžioklę turi būti gerai parengta ir suplanuota. Smulkmenų čia nebūna. Jei norite, kad viskas vyktų taip, kaip numatyta – nesumanykite pamiršti namuose kokios nors smulkmenos. Nei šerių Jums, nei taukų!!!
Vertė Daiva Delnickaitė
|