na manau ir žinau kad yra ir medžiotojų čate ir forume ... pasidalinkit nuotykiais istorijom trofejais:)

Keista....ilgai medžiotojo trobelė tuščia... gal sakau,laikas užsukti...
Taip, min- medžiotoja. Susipažinome. Aš, kad būtų jaukiau užkursiu židinį,o jūs tuo tarpu galvokite, ką norėtumėte išgirsti, sužinoti.. tikiuosi sugebėsiu atsakyti. (trofėjais nesidalinsiu )
Su pagarba min.

na gali papasakot apie zhvereliu idomia elgsena apei tai kas musu mishkuose gyvena kaip ish zhverienos pasidaryt skaniu patiekalu ... kokiu idomiu nuotykiu medzhioklej
anekdotu apie medzhiotojus

truputį apie medžioklę...
Vyriška medžioklė
Aleksej Koroliov (Rusija)

Išvyka į medžioklę turi būti gerai parengta ir suplanuota. Smulkmenų čia nebūna. Jei norite, kad viskas vyktų taip, kaip numatyta – nesumanykite pamiršti namuose kokios nors smulkmenos. Kepurės, tikėdamiesi, kad rasite „pakaitalą“ vietoje. Šunų ėdalo, nusprendę nupirkti jo pakeliui. Viskas nepavyks. Pačiu netinkamiausiu momentu atsiras problemos, kurių sprendimas atims didžiąją laiko dalį. Spjaukite, grįžkite namo, išlenkite taurelę ir svajokite apie sekančią medžioklę.
Na! Pagaliau atsirado laiko, ir žmona išleido – greičiau į laukus ir miškus. Duotas pažadas nepirkti degtinės. Viskas! Aš kelyje! Ak! Kokie juokingi tie automobiliai, atsargiai laviruojantys apledijusiu, apsnigtu keliu. Mano ištikimas „žirgelis“ jaukiai ūžia ir šokčioja, neleisdamas suabejoti jo galimybėmis. Šunys taikiai šnarpščia... O neee!!! Taigi ėdalas liko namuose... Nekenčiu žodžių, pasakytų besiruošiant! Ir vėl žmona! Jei ne žmona, reikalavusi kažko nepirkti, aš niekad nebūčiau pamiršęs to prakeikto ėdalo... Ir kepurės! Kaipgi dabar – be kepurės?! Žmona, dėl visko kalta žmona! Žmonos – blogio šaltinis!
Tiek to. Rasiu ką nors namelyje... Ėdalo nupirksiu. Ai... smulkmenos... Susidorosim... Ir žmona ne tokia jau bloga... Laisvė, laisvė, laisvė... Uūūūūū... – pritarė geležinis žirgelis, užtikrintai lenkdamas eilinį automobilį... Paskutinė gyvenvietė prieš posūkį. Ėdalas nupirktas. O gal?... Paimsiu buteliuką... Juk tai nerimta... Gamtoje – ir nei lašo?! Jau arti. Štai ir pažįstama pakelė, kur tradiciškai visi išlenkia burnelę – sėkmei. Ech... tyla. Šuneliai mano!!! Kaip aš jus myliu! „Čia eeeglių šaaakos viiirpa tylojeee“... Ir nė gyvos dvasios! Gera! Žirgelis priveža prie namo vartų, apšviesdamas krintantį sniegą. Kur vartų raktas? Štai jis. Bet kažkodėl netinka... Yra dar du... Irgi kažkodėl netinka... Nieko. Yra dar vienas slaptavietėje prie vartų. NĖRA!!! Nieko, automobilyje yra pjūkliukas, nupjauti spyną – vieni juokai. IR VĖL ŽMONA!!! Tai ji paprašė kažką namuose nupjauti – parsinešiau pjūkliuką namo, o atgal nepadėjau! Žmonos – blogio šaltinis! Nieko, name turėtų būti įrankių. Op per tvorą. Štai durų raktas. Durys atsidaro. Jungiklį spragt, spragt. Ogi elektros nėra... Normalus žmogus, jei jau taip nesiseka, spjautų ir važiuotų atgal. Betgi mes ne tokie, mes gi tradiciškai jau išlenkėme burnelę už sėkmę – taigi, atgal kelio nėra... Apgraibomis ieškau pjūkliuko, pjaunu spyną, sunešu daiktus į vidų, surandu žibalinę lempą, užkuriu krosnį. Kol kas šalta. Taip ir sustirti galima. Reikia „pasišildyti“, juk yra kuo... Dabar miegoti... O rytoj... Ak, saldūs sapnai apie rytojaus klaidžiojimus miškais!
Atleiskite už fiziologines smulkmenas, bet apie penktą valandą ryto prispyrė, kaip sakoma, į lauką... Atidarau duris, išbėga vienas iš šunų. Už pakarpos, marš į vietą, trinkt durimis. Tyloje, krintant sniegui, pradedu suvokti, kad raktas liko viduje, už užtrenktų durų! Tai bent finalas! Penki laipsniai šalčio. Kelnaitės ir šlepetės – visas mano turtas! „Čia eeeglių šaaakos viiirpa tylojeee“... Maža to! Automobilio raktai – irgi viduje! Dabar jau kelio atgal nebuvo VISIŠKAI. Norėjosi staugti vilku, atsidurti namuose, nepamiršti kepurės ir šunų ėdalo...
Krapštau durų staktą staliniu peiliuku įnirtingai kaip katorgininkas, zulinantis antrankius... Nuskeltas paskutinis staktos gabalas, o lovoje saldžiai šnarpščia trys įžūlūs snukiai. Jau nerūpi aiškintis „kas namuose šeimininkas“. Vieną šunį po nugara, kitą ant pilvo, trečią prie kojų. Laukiu aušros, kad galėčiau sutvarkyti durų staktą ir spyną...
Lapę mes vis dėlto pamatėme grįždami atgal. Ji labai mandagiai mums nusilenkė, pašaipiai pažvelgė iš paskos ir patraukė savais keliais. „Gulinčių nemuša“, - norėjo ji mums pasakyti. „Apsilankykite dar, tada ir pažaisime, jei sugebėsite atvažiuoti“.
Išvyka į medžioklę turi būti gerai parengta ir suplanuota. Smulkmenų čia nebūna. Jei norite, kad viskas vyktų taip, kaip numatyta – nesumanykite pamiršti namuose kokios nors smulkmenos. Nei šerių Jums, nei taukų!!!

Vertė Daiva Delnickaitė

Šeimyninė medžioklė
Elina Lahtinen (Suomija)

Išsiruošėme į urvinę medžioklę. Bičiulis pasakė, kad matė usūrinio šuns pėdsakus. Sako, urvas nedidelis, gruntas geras – lengvas smėlis. O pats bičiulis su urviniais šunimis nemedžioja, jis turi skaliką...
Susiruošėme greitai. Pamanyk, usūrinis – mes jį per valandą pagausime!
Kai atvykome, paaiškėjo, kad mūsų bičiulis truputį suklydo. „Nedidelis“ urvas – tai maždaug pusės hektaro ploto kalva, visa išrausta urvais ir panaši į olandišką sūrį... Kur jau čia usūrinis... Betgi negrįšime tuščiomis, jei jau atvažiavome...
Pelengavimo daviklį priklijuojame lipnia juosta taksui prie uodegos. Šunį – į urvą. Praeina numatyta valanda – tyla. Ir šuo neišeina. Pradeda snigti.
Ieškome pelengavimo signalo. Randame. Hm... Gylis – du su puse metro. Kuo toliau, tuo linksmiau.
Praėjo dar pusvalandis. Urzgia, trepsi, loja netoli nuo paviršiaus – aha, usūrinis ar ne, bet kažkas ten yra. Vis sninga... Šlapdriba. Visi mūsų daiktai jau drėgni.
Klausomės – loja, trepsi, urzgia... Vėl tylu. Nuėjo kažkur gilyn...
Vargais negalais įkuriame laužą...
Bandome išgirsti šunį – nieko! Praėjo daugiau kaip dvi valandos. Nerimaujame, nes jau seniai aišku, kad urve visai ne usūrinis. Barsukas, o gal ir keletas... Juk čia metų metais niekas nemedžiojo.
Slankiojam su pelengatoriumi. Aha, užfiksavome. Šliaužioju žeme, klausausi, tačiau lojimo negirdžiu. Signalas yra, iš vietos nejuda. Nusprendžiame – reikia kasti. Velniava, gilu – 2,7 m.
Kasame visi trys. Per valandą įveikiame metrą. Lengvas gruntas?! Akmenų užtektų nedidelio namo statybai...
Dabar turėtume išgirsti lojimą. Nėra! Kaip reikiant susinervinu. Mano vyras išklauso visko, ką gali pasakyti labai supykusi žmona, kuri bijo, kad daugiau niekada nepamatys savo šuns... Tyli, kasa. Vakarėja, temsta, vis dar sninga. Žibinto mes, aišku, nepasiėmėme – kam mums žibintas?..
Kai nuo epopėjos pradžios praeina penkios valandos ir atkasame daugiau kaip du metrus, kalvos apačioje pasigirsta kažkoks šnaresys. Atsisuku – taksas! Lyg niekur nieko, su apdraskyta fizionomija, labai patenkintas. Žiūri, lyg norėdamas paklausti: O ko jūs čia kasate?
Purvini, sušalę, alkani – puolame prie mūsų herojaus. Taip, viskas aišku - daviklio ant uodegos nėra. Liko urve. O mes kasėme! O aš jau mintyse atsisveikinau su taksu... Grasinau vyrą ir bičiulį pasiųsti į urvą...
Renkame daiktus, gesiname laužą, kuris tik dabar kaip reikiant įsidegė. Grįžtame prie automobilio. Nusprendžiame, kad šiandien urvo jau neatstatinėsime, rytoj ateisime ir pamėginsime surasti pelengavimo daviklį.
Suskamba telefonas. Anyta džiugiai praneša, kad ji atvyksta... Ir dovanų atveža... Spėlioju, kas per šventė. Klausiu vyro, kokia šiandien diena... Sako, gruodžio ketvirtoji. Įtempiu atminties likučius... O dieve, šiandien mūsų vestuvių metinės!

Tai bent pora – abu labu tokiu...

Vertė Daiva Delnickaitė

nu joooo idomi chia ta medzhiokle :D:D:D osobenosty nacionalnoj oxoty

ar esate matę?