Lietuvio rengiamas internetinis žinynas „Timelines“ konkuruoja su tokiais milžinais kaip „Wikipedia“ ar „BBC“

Kas yra domėjęsis istoriniais faktais ir ieškojęs informacijos internete, tikriausiai bent kartą jau buvo užklydęs ir į tinklalapį „www.timelines.ws“, į kurį nurodo didžiausi paieškos portalai „Google“ ar „Yahoo“. „Timelines“ – tai plačią įvykių skalę apimanti internetinė enciklopedija, kurią jau daug metų ruošia ir kasdien tebepildo vienui vienas žmogus – Algis Ratnikas iš San Francisco, Kalifornijos. Lietuvio idėja rinkti ir klasifikuoti informaciją, užgimusi dar studijų laikais ir buvusi tarsi hobi, vėliau peraugo į rimtą ir profesionalų darbą. 1995 metais A. Ratnikas nusprendė atgaivinti savo pomėgį istorijos faktų rinkimams ir pradėti daryti tai profesionaliai. Metų metais rinkti ir klasifikuoti faktai buvo beveik nežinomi, kol 1998-aisiais Algis nusprendė juos patalpinti internete ir milžiniškas faktų rinkinys tapo prieinamas kiekvienam, skaitančiam angliškai.


- Kokią informaciją galima surasti užėjus į „Timelines.ws“?

- Žinyną sudaro daugybė faktų: gimimo datos, knygos, radijas, teatras, televizija, filmai, muzika, architektūra, religija, nauja terminologija, maistas, miestai, šalys, organizacijos, sportas, Nobelio premijos, politika, karai, ekonomika, statyba, teisė, automobiliai, atradimai, archeologija, populiacijos statistika, ekologija, gamtos reiškiniai, nelaimės ir katastrofos, terorizmas ir daug kitų faktų bei reiškinių, kuriuos galima surasti tiek pagal datą, tiek pagal autorių ar išradėją, tiek pagal alfabeto eiliškumą.


- Viso Jūsų gyvenimo aistra yra istorija – jai ir šiandien atiduodate didžiąją dalį savo laisvalaikio. Kodėl tuomet įstojote mokytis medicinos, 1969 m. įgijote bakalauro laipsnį zoologijos srityje Michigan universitete, o 1976 m. - magistro laipsnį Wayne State universitete?

- Mano mama svajojo, kad aš būsiu daktaras. 1957-aisiais pas mus Detroite trumpam buvo apsistojęs dr. Miroslav Poulik iš tuometinės Čekoslovakijos su savo žmona, lietuvaite Emilija Žalkauskaite. Būtent jis pirmasis mane iš arčiau supažindino su biologijos mokslais – 1963-aisiais jis man parūpino vasaros darbą savo laboratorijoje, „Detroit Children‘s Hospital“. Dr. Poulik buvo žymus imunologijos srityje, ir tuo metu jo padėjėjai patys gamino agaro gelį, kurį naudojo kaip elektros zoną ir tinklą proteinų antikūniams gaudyti. Man tuomet viskas buvo labai įdomu.


- Jūsų istorijos rašymas prasidėjo nuo to, kai radote tėvų rūsyje didelį popieriaus ruloną, kurį greitai užpildėte įvairiomis datomis. Kodėl nerašėte anksčiau?

- Tuomet buvau ką tik sugrįžęs iš karinės tarnybos ir pradėjęs humanitarines magistro studijas Wayne State universitete, Detroite. Kuomet 1969-aisiais baigiau biologijos studijas, mane pašaukė į privalomąją karinę tarnybą – tą pačią dieną gavau paštu diplomą iš universiteto ir „Draft notice“ iš JAV karinių pajėgų. Kariuomenėje visą laiką teko dirbti laboratorijoje. Per tą laikotarpį supratau, kad nenoriu visą gyvenimą dirbti tokio darbo.


- Iš kur renkate informaciją savo žinynui „Timelines“? Nuo kokio šaltinio prasidėjo informacijos kaupimas?

- Apie 1995-uosius perskaičiau Charles Van Doren knygą „History of Knowledge“, kurioje radau labai daug svarbių istorinių faktų. Ėmiau po truputį perkelti minėtus knygoje įvykius į kompiuterį. Pabaigus darbą su šia knyga ėmiau rinkti informaciją iš kasdien gaunamų laikraščių, tokių kaip „Wall Street Journal“ ir „San Francisco Chronicle“. 1997-aisiais ėmiau domėtis internete panašiais projektais ir radau „Associated Press“ tinklalapį „Today in history“, iš kurio kiekvieną dieną ėmiau perkelti į savo žinyną įvykius. Tuo pat metu rinkau medžiagą iš įvairiausių knygų ir žurnalų. Po metus laiko trukusio „AP“ informacijos rinkimo 1998 m. nusprendžiau sukurti savo tinklalapį „Timelines of History“ naudojant tuomet vos pradėjusį veikti „theGlobe.com“. Bėgant laikui per ateinančius metus radau dar kelis panašius projektus – „MightyCool.com“ ir „HistoryNet.com“, kurie irgi skelbė kiekvienos dienos istorinius įvykius. Taigi jau apie 2000-uosius turėjau visą glėbį pasaulio istorinės informacijos. 2001-ųjų rugpjūtį „theGlobe.com“ krito į dumblą per vieną naktį – būčiau praradęs viską, ką ten turėjau sukaupęs, jei ne vienas skaitytojas, parašęs man elektroninį laišką išvakarėse ir pasiskundęs, kad nebegali atidaryti mano tinklalapio. Patikrinęs tinklalapį pamačiau, kad mano kelių metų darbas staiga dingo. Nedelsdamas „skridau“ į svetainės užpakalines duris, per kurias buvo viskas įnešta ir per kurias dar galima buvo „prasmukti“. Visą informaciją greitai persikėliau atgal į namus, o kitą dieną į „theGlobe.com“ jau nebebuvo galima įeiti per jokias duris... Po kelių dienų su visa savo informacija vėl grįžau į internetą, tik jau su saugia savo svetaine „www.timelines.ws“.

Pirmąją lietuvišką informaciją gavau dar 1993-1995-aisiais, kuomet drauge su dukra praleidome vasaros atostogas „Dainavos“ stovykloje, Michigan. Rima Polikaitytė mane įdarbino naktiniu sargu ir rytais dainų mokytoju, o popiet laiką leisdavau “Baltųjų rūmų” bibliotekoje - skaitydamas Lietuvos istorijos knygas rinkdavau medžiagą, kurią vėliau įtraukiau į savo projektą. 2003-aisiais radau iš Lietuvos skleidžiamą „Lithuanian History Calendar“, kurį redagavo Vilniaus universiteto auklėtinis istorikas Tomas Baranauskas. Jis man perdavė daug medžiagos ir padėjo išversti į anglų kalbą.


- Kuo Jūsų „Timelines“ skiriasi nuo enciklopedijos ar kitų informacinių internetinių žinynų, tokių kaip „Wikipedia“?

- Dabar internete yra daug „kasdieninių žinynų“, bet aš sakyčiau, maždaug 50% iš jų pasinaudojo mano darbu. Aš kasdien taisau netikslumus savo tinklalapyje ir dažnai pastebiu tuos pačius netikslumus kituose žinynuose. Anksčiau aš prirašydavau nuorodas, iš kur medžiaga paimta. Akademiškai tai yra natūralu, bet internete šioje srityje taip nebuvo daroma. „Wikipedia“ pasirodė 2001-aisiais. Dabar čia galima rasti daug informacijos beveik apie viską, bet jos organizacija visai kitokia. „Wikipedia“ neseniai taip pat pradėjo dieninę istoriją. Tačiau jei nori greitai sužinoti, kas apskritai kada įvyko, yra lengviau rasti trumpą informacija pas mane. Po to galima giliau kasti kitur.


- Ar Jūsų surinktomis žiniomis kada nors pasinaudojo didieji enciklopedijų leidėjai? Ar buvo „Timelines“ pastebėta plačiosios visuomenės?

- Šiandien didieji enciklopedijų leidėjai turi savo tinklalapius ir konkuruoja su „BBC“, „Wikipedia“, „Timelines“ ir daug kitų panašių svetainių. Vėl pasakysiu, kad mano svetainėje yra lengviau greitai pasiekti istorinius faktus negu kitur. Žmonės dažniausiai naudojasi „Google“ paieškos sistema. Įrašyk užklausą į „Google“ ir jis, peržiūrėjęs visą internetą, išmes tau ilgą sąrašą galimų variantų, tačiau tavo ieškomo atsakymo gali ir nerasti. „Timelines“ paieškos sistema nurodys tikslią informaciją, su kuria vėliau galima vėl grįžti į „Google“ ir pradėti kapstyti giliau.


- Ar visus archyvus perkėlėte į kompiuterį, ar vis dar saugote popierinius?

- Kaip jau minėjau, į internetą savo darbą perkėliau 1998-aisiais. Aš turiu 12 didelių segtuvų, kuriuose laikau sugrupuotą pagal mėnesius „today in history“ iki 1998 m. Aš juos naudoju kasdien sutikrinant šiandieninį „AP“ „today in history“ su anksčiau rinkta medžiaga. Jeigu šiandien surašyčiau vienos dienos įvykius, būtų per 20 puslapių.


- Jūsų tinklalapyje „Timelines of History“ yra nuoroda, pagal kurią žmonės gali aukoti Jums. Ar dažnai sulaukiate žmonių paramos?

- Mano svetainėje lankosi vidutiniškai 7-8 tūkstančiai žmonių per savaitę. Sakyčiau, dauguma yra moksleiviai ir studentai, nes vasaros atostogų metu skaičius krenta 40 proc. Aukos man retai ateina. Aš pradėjau šį darbą ne dėl pelno, bet dėl to, jog maniau šį užsiėmimą esant ne tik įdomų, bet ir svarbų. Esu sulaukęs nemažai skaitytojų atsiliepimų iš viso pasaulio. Dažniausiai dėkoja už gerą darbą, kartais pasiūlo pataisymus arba praneša apie įvykius, kurių dar nesu įrašęs. Man geriausias atpildas, kuomet moksleivis, užbaigęs kokį nors savo darbą, atsiunčia padėką.


- Savo tinklalapyje nurodote, kad 2004 m. išėjote į priešlaikinę vien pensiją tam, kad galėtumėte visiškai atsidėti savo istorijos rašymui. Ar nebaisu buvo, kad neišgyvensite?

- Man būtų tikrai baisu iškeliauti amžinybėn, neužbaigus iki galo savo projekto, kuris tuomet dingtų per keletą mėnesių kartu su manimi, o kiti galėtų pavogti nuotraukas, pataisas be jokių nuorodų į „Timelines“. Aišku, kad pasaulio žmonijos rašyta istorija veiktų toliau, o „Wikipedia“ ir kiti panašūs tinklalapiai greitai užpildytų mano duobę. Bet kol kas turiu galimybę stumti istorijos organizavimą į priekį savo nuožiūra.


- Kiek laiko per dieną Jums užima šis darbas?

- Keliuosi apie 6:30 val. ryto ir jau 7 val. pradedu dirbti. Antrą valandą dienos einu kelioms valandoms pasivaikščioti arba pasivėžinti dviračiu. Po vakarienės dar pora valandų pildau duomenų bazę skaitydamas žurnalus.


- Minite, kad šiuo metu turite ir partnerį. Kokius darbus jis dirba?

- Prieš porą metų susisiekiau su Michael Oaru, duomenų bazės programinės įrangos inžinieriumi, kilusiu iš Rumunijos, gyvenančiu North Carolina. Jis pasisiūlė sukurti man duomenų bazės programą, kad man būtų lengviau dirbti su tokiu dideliu informacijos kiekiu. Aš priėmiau jo pasiūlymą ir jis sukūrė man labai puikią programą, kurią naudoju iki šiolei kasdien: „www.timelinesdb.com“.

Tačiau liko kita problema – perkelti dešimties metų darbą į šią programą. Viskas vyksta itin lėtai, nes noriu, kad perkeltoje informacijoje būtų kiek galima mažiau netikslumų – tad tikrinu kiekvienos ištraukos gramatiką, informacijos tikslumą ir referentą. Iki šiolei esu perkėlęs viską nuo šios dienos iki 1979-ųjų. Ir tai užtruko dvejus metus. Taigi atlikau maždaug 30 procentų darbo – einant atgal vis mažiau įrašytų įvykių.

Aš turiu dar keletą padėjėjų. Vienas jų - ypač darbštus žmogus iš Missouri, Larry Hutsell, kuris kasdien perskaito mano „Today in History“, ieškodamas klaidų ir neaiškumų. Kiti rečiau siunčia pasiūlymus.


- Priklausote San Francisco Lietuvių Bendruomenei. Ar Jūsų pažįstami bei draugai nesinaudoja Jumis kaip enciklopedija – juk tikriausiai žinote atsakymus į visus klausimus?

- Bendruomenės pažįstami bei draugai rūpinasi tik tuo, kad aš tvarkingai išlaikyčiau skyriaus finansus ir kad atsivežčiau savo akordeoną per susirinkimus. Kai dainuojame kartu, vienintelis klausimas yra: ar žinai šitą dainą?


- Kaip į Jūsų ilgametį užsiėmimą reaguoja Jūsų šeima?

- Mano mama ir tėvelis jau keletą metų ilsisi amžinybėje. Trys sesutės ir brolis gyvena Michigan, tad netenka dažnai susitikti. Mano žmona Florence (irgi “dipukė”, gimusi Vokietijoje) yra menininkė, kartu dirba nekilnojamo turto agente. Mūsų užsiėmimai labai skirtingi ir vienas kitam per daug nekliudome. Įdomu tai, kad Florence tėveliai jos vaikystės laikais įrašė ją į akordeono klasę, tačiau ji nepamėgo tos „raudonos dėžės“ ir greitai atsisakė. Ilgą laiką akordeonas gulėjo Niujorke pas jos mamą, kol mudu nesusitikome San Francisco mieste. Aš jau 25 metai groju su jos „raudona dėže“. Mūsų dukra Dalia (dabar jai 25-eri) išsikėlė į motinos vaikystės apylinkę, Manhattan, ir ne itin kreipia dėmesį į mano užsiėmimus.


- Kiekvieną dieną surenkate informaciją apie dešimtis žmonių, dešimtis įvykių, sužinote begales naujų datų. Ar didelė dalis jų išlieka Jūsų atmintyje?

- Mano atmintis niekuomet nebuvo kažkuo ypatinga, jei tik nekalbėsime apie liaudies dainų žodžius ir muziką. Šiais laikais man kartais sunku atsiminti, kodėl stoviu prieš atvirą šaldytuvą. Kai dirbu prie projekto (kadangi mano žinių sistema yra tvirta), aš greitai randu, ko ieškau. Jei įvykis jau yra įrašytas, tuoj pat matau, ar čia ką nors reikia pataisyti. Per savaitę visas darbas vyksta mano namų sistemoje, o savaitgaliais visus pakeitimus perkeliu į tinklalapį.


- Kokiais gyvenimo atvejais Jums praverčia Jūsų žinios?

- 1999-aisiais gavau elektroninį laišką iš San Paulo, Brazilijos. Rašytojas Alfonso Tininis rado mane per „TofH“ svetainę ir klausė portugališkai, ar aš nesu jo giminė, nes jo močiutė, kuri atvyko apie 1920-uosius, buvo Bronė Ratnikas. Vartojant interneto kalbų vertimus susisiekėme ir viens kitam papasakojome savo šeimų istorijas. Po to susisiekiau su giminėmis Lietuvoje ir pradėjau nagrinėti savo šeimos genealogiją. Tai vienas atvejis. O dar... Mano žmona turi aštrų ir greitą liežuvį, mūsų diskusijos kartas nuo karto pakrypsta į istorinius įvykius, ir tuomet man lengva įrodyti, kaip ir kas vyko. Apie kitus reikalus kalbant, deja, man sunku prieš ją atsilaikyti.

Prieš keletą metų aš draugams ir jų vaikams gimtadienio proga paruošdavau knygutes, kur surinkdavau visa, kas įvyko jų gimimo dieną.

Priklausau mūsų miestelio Istorijos sąjungai, ir jiems dažnai tenka panaudoti mano rinktas žinias per mėnesinius susirinkimus.

Tačiau mano mėgiamiausias atsakymas iki šiolei buvo šis: kartą man parašė laišką moteris, kuri pasipasakojo gyvenanti toli nuo miestų, todėl savo sūnų mokanti pati namuose. Ir kiekviena jų mokslo diena smagiai prasidėdavo nuo mano kasdieninės istorijos apžvalgos.


- Koks Jūsų užsibrėžtas tikslas renkant istorinius faktus?

- Mano manymu, kiekvienas pasaulio studentas ar besidomintis istorija žmogus turi turėti galimybę pasiekti pasaulio žmonijos istoriją. Aš negaliu jiems suteikti tokios galimybės, bet galiu padėti suruošti medžiagą taip, kaip istorija turėtų būti pristatoma internete.

Po mano pristatymo San Francisco „Chronicle“ laikraštyje gavau pasiūlymų iš kelių buvusių „Yahoo“ darbuotojų, kurie steigia naują projektą („www.dipity.com“), susijusį su dabartine „Facebook.com“ - nauja, ypač populiaria interneto socialine svetaine. Jie jau yra sukūrę programą, kuri leidžia kiekvienam vartotojui susikurti savo asmeninę gyvenimo „laiko liniją“. Jų technikams tiktai trūko geros duomenų bazės, kurią vartotojai galėtų naudoti kaip priedą. Mes dar tariamės dėl detalių ir mokesčių. Jie nori pradėti platinti savo svetainę 2008-ųjų sausio mėnesį.