Pirmieji popieriniai pinigai, kaip žinia, buvo išleisti Kinijoje, kaip apmokėjimo įsipareigojimo raštai, dar apie X amžiaus pabaigą. Visgi, nors tokie skolinio įsipareigojimo raštai buvo tapę gan įprastais, jie taip ir nepradėjo atlikinėti pilnaverčių pinigų funkcijos - greičiau tai buvo patogūs skolinimo rašteliai. Tikrais popierinių pinigų leidybos pradininkais galime laikyti Mongolų Imperiją, kurios Didysis Chanas Čingizas tapo pirmu pasaulio valdovu, įtvirtinusiu popierinių pinigų naudojimą.

Yra išlikę nemažai dokumentų bei liudijimų, kad senovės mongolai (hunai, tuaregai, uigurai) turėjo gan decentralizuotą monetų leidybą. Kiekviena mongolų "valstybė" ("valstybe" save laikydavo kiekvienas karo vadas) išleisdavo nuosavus pinigus, neretai pinigus iš aukso ar sidabro pagamindavo bet kurio vaduko auksakaliai ar net šiaip prekeiviai. Taigi, tuometinė mongolų "pinigų leidybos sistema" užsiiminėjo ne tiek pinigais, kiek aukso ir sidabro prekyba. Kardinalus pokytis įvyko tada, kai Čingis Chano dėka kelios klajoklių tautos buvo apjungtos į vieningą Mongolų Imperiją - auksiniai, sidabriniai ir net variniai pinigai buvo pradėti masiškai surinkinėti ir perkaldinėti į standartinius, pavadintus sukomis. Tokie standartiniai pinigai buvo įkainojami nežymiai didesne suma, nei to pat svorio senosios sidabrinės, auksinės ar varinės monetos. Gan greitai, 1227 metais, Čingis Chanas įvedė ir popierinius pinigus, kurie galėjo būti apkeisti į auksą ar kitą turtą specialiai įkurtame banke.

Jau 1236 metais Mongolija įvykdė valiutų reformą - įvairiarūšės senųjų pavyzdžių monetos buvo pradėtos masiškai surinkinėti, o jų vartojimas - netgi uždraustas. Dar daugiau - buvo išleistas įstatymas, kuriuo uždrausta prekiauti auksu, sidabru, brangakmeniais, perlais ir prieskoniais - visomis prekėmis, galinčiomis tapti pinigų ekvivalentu: šiuos dalykus pirkti, o paskui parduoti galėjo tik vienintelio Čingis Chano valdžios atstovai. Seni pinigai buvo perkalami ir keičiami į tas pačias Čingis Chano sukas. Vis didesniais kiekiais buvo spausdinami popieriniai pinigai, o 1253 metais buvo netgi įkurtas tam tikras pinigų leidybos skyrius prie Čingis Chano vyriausybės. Skyrius, iš esmės, atliko valstybinę pinigų apskaitą bei leidybos planavimą - kažką panašaus į tai, ką šiais laikais vykdo įvairių šalių centriniai bankai.

Standartizuotų monetų bei banknotų leidyba labai smarkiai pakeitė tuometinės Mongolijos ekonomiką - atsirado centrinė finansų kontrolės sistema, priverčianti gyventojus sumokėti mokesčius ir trukdanti slėpti turtą bei pajamas, be to, suveikė ir makroekonominis pinigų leidybos efektas - perimdamas pinigų leidybą, Čingis Chanas faktiškai gavo neįtikėtino dydžio negrąžinamą paskolą, kurią galėjo panaudoti karinei ekspansijai į aplinkines šalis. Savo ruožtu, ekspansija, perimant užgrobtų šalių turtą bei pinigų leidybą, vėlgi tą paskolą tiktai didino (beje, galime palyginti su dabartine JAV dolerio situacija - daugmaž tas pats reiškinys) - pinigų gamyba Čingis Chanui leido beveik neribotai didinti savo karinę galią.

Primosios Čingis Chano sukos nebuvo žymimos skaičiais, tačiau jau 1241 metais buvo išleistos monetos su užrašu "Didžiosios Mongolų Imperijos pinigai" ir skaičiumi "1". Popieriniai pinigai, pradžioje tapę labai populiariais, susilaukė gan liūdno likimo - juos ėmė padirbinėti visi, kas papuola. Nors už padirbimą buvo baudžiama griežtai (nukapojant galvas), bausmių griežtumas menkai gelbėjo - dauguma žmonių, prisimindami ankstesnę auksinių ar sidabrinių monetų leidybą, kai pinigų gaminimas tebuvo tinkamos formos suteikimas brangaus metalo gabalui, galvojo, kad taip pat galima gaminti ir popierinius pinigus, todėl, kiekvienam Čingis Chano banknotui greitai tekdavo dešimtys ar šimtai falsifikatų. Taigi, gan greitai banknotus ištiko bankrotas.

1260 Čingis Chano anūkas Kublai Chanas įkūrė indėlių banką Charakorume - Mongolų Imperijos sostinėje. Buvo išleisti ir pirmi tikrai masiniai banknotai, veikę, kaip 10, 20, 100 ir 1000 sukų ekvivalentai - užėjęs į banką, žmogus galėdavo iškeisti auksines, sidabrines ar varines monetas į banknotus, kuriuos vėliau vėl galėdavo iškeisti į monetas. 1282 metais bankas ėmė atidarinėti skyrius ir kituose miestuose. Kadangi tokie popieriniai pinigai į apyvartą buvo išleidžiami panašiau į vekselius, jų padirbinėjimas buvo keblesniu, labiau buvo pasirūpinta ir pinigų saugumu. Galų gale, ir gyventojai buvo jau žinojo, kad pinigų padirbinėti negalima. Visgi, nors šie pinigai išsilaikė ilgiau, senoji istorija pasikartojo - popierinius pinigus ir vėl ėmė gaminti visi, kas tik netingi.

Deja, tais laikais gamintų banknotų neišliko, o apie juos geriausiai žinome iš Marko Polo (Marco Polo) liudijimų.

Truputis daugiau informacijos liko apie vėlesnius Kinijos Ming dinastijos banknotus - būdami Čingis Chano palikuonimis, kinų imperatoriai jau žinojo popierinių pinigų privalumus. Smarkiai išvystyta valdžios sistema leido pinigus apsaugoti nuo padirbinėjimo žymiai geriau: tiesiog buvo uždrausta gaminti popierių visiems, išskyrus valstybines įstaigas. Už neteisėtą popieriaus gamybą netgi buvo baudžiama mirties bausme. Ming dinastijos pinigų išliko ir iki šių laikų - banknotai buvo daromi iš antrinio popieriaus, gaunamo, perdirbus įvairius dokumentus.

Apie kovą su padirbinėtojais liudija ir pirmų banknotų išvaizda - Ant Ming dinastijos banknoto pavaizduotas 100 varinių monetų bei užrašai senąja kinų kalba: "Vidaus ir finansų ministerija. Atspausdintas su Imperatoriaus leidimu. Didžiojo Mingo iždo ženklais apmokamas variniais pinigais. Padirbinių naudotojas bus nukirsdintas. Skundikas bus apdovanotas 250 telių sidabro ir nusikaltėlio turtu. Hongu valdovas". Turint omeny, kad kinų telis buvo maždaug 40 dabartinių gramų, tai jau sudarė 10 kilogramų sidabro - labai nemaža suma.

Ši, dar mongolų pradėta pinigų leidyba faugmaž be pertraukų Kinijoje išliko iki mūsų laikų, o iki pat XX amžiaus pirmos pusės Kinijos banknotai išlaikė tradicinę išvaizdą, kai pinigas būdavo daromas, kaip vertikalus (o ne horizontalus) popieriaus lapas.