Herkau Mantai, viskas yra dar klaikiau, nei tu galvoji
Šiaip, pastebėsiu, kad VINILAS, o ne VANILAS yra ta plastmasė, iš kurios būdavo gaminamos plokštelės. Bet tai ne esmė.
Išties, kompaktai yra įrašomi, naudojant 44 kHz dažniu skanuojantį ADC (angl. Analog-Digital Converter). Ir išties, bet kuriam analoginio signalo periodui (bangai) reikia bent dviejų skanavimų (apatinei ir viršutinei kreivės daliai). Taip ir gaunasi tie 22 kHz viršutinės ribos. Bet tai tik dalis reikalo.
Yra du reiškiniai, kurie visą šitą dalyką gadina.
Pirmasis yra susijęs su bangine interferencija (apie tą reiškinį ir kalbėjai, kaip ir Populistas). Tarkim, turime signalą, kuris yra pastovus, bet truputį mažesnis už viršutinę skanuojamo signalo ribą, pvz., 20 kHz. Kas gi gaunasi? Ogi reiškinys, kuris vadinamas mūša: sakykim, pirmu skanavimu ADC aptiko maksimalų signalą, o antru - minimalų. Viskas teisingai. Tačiau antru skanavimu analoginis signalas jau bus pasislinkęs ir ADC įrašys du skanavimus kiek silpnesniu lygiu. Trečiu skanavimu - dar silpniau. Ir t.t., kol pasieks nulį ir ims įrašinėti vėl stiprėjantį signalą. Kitaip tariant, ADC dažnis interferuoja su įrašomu signalu. Deja, negaliu nupiešt paveiksliuko, bet tikiuosi, kad įsivaizduosi
Iš principo, norint išvengti mūšos, reikia mažiausiai trijų skanavimų bangai. Ką tai reiškia - ogi tai, kad į ADC galima paduoti tiktai filtruotą signalą, kurio viršutinė riba neturi viršyti 44 kHz / 3 = 14,67 kHz. O tai jau yra juntamai mažiau už daugumos žmonių viršutinę klausos ribą (apie 16 kHz). Pridėkim dar tai, kad vardan užtikrinto rezultato filtrai nustatomi dar žemesniam dažniui - apie 11-12 kHz - vat ir rezultatas: dalies spektro nėra.
Kitas reiškinys daug gilesnis. Esmė yra ta, kad žmogaus ausis atskiria ne tik dažnumus, bet ir bangos priekinius frontus. Kitaip tariant, gavę du signalus - sinusoidinį ir pjūklinį, mes galime atskirti, kuris yra kuris - sinusoidinis atrodys švelnus, o pjūklinis - aštrus. Ši klausos savybė yra išsivysčiusi tam, kad galėtume nustatyti, kokiu atstumu pasigirdo garsas: sklisdama oru, garso banga švelnina priekinį frontą ir ilgainiui tampa sinusoidine. Ryškesni nesinusoidinio garso pavyzdžiai - lūžtančių šakelių, artimo griaustinio, glamžomo pergamentinio popieriaus ar celofano skleidžiami garsai. Muzikoje tokius garsus skleidžia daugelis mušamųjų instrumentų, kai kuriais atvejais - ir styginiai (pvz., smuikas, smarkiai braukiant smičiumi per stygas, elektrinės gitaros), žmogaus balsas savo spektre irgi kartais turi tokių stačių frontų, pvz., tariant "Č". Itin gerą klausą turinčių žmonių ausis sugeba išskirti iki 2-4 mikrosekundžių priekinius frontus, o tokiems jau reiktų ADC, dirbančio mažiausiai 500-1000 kHz dažniu. Aišku, tokios klausos atvejai nėra dažni, dauguma žmonių teskiria priekinius frontus iki 20-30 mks, tačiau ir tam reikia ADC, kurio skanavimo dažnis būtų bent kelis kartus aukštesnis už kompaktams įrašyti naudojamą.
Kuo gi skiriasi plokštelės? Ogi tuo, kad nauja (vos kelis kartus grota) plokštelė išsaugo ir kiek aukštesnius dažnumus, tegul ir silpnesniu lygiu, o be to, plokštelės gan neblogai saugo priekinius frontus. Deja, nuvilsiu vienu dalyku: vinilinės plokštelės, išleistos vėlesniame periode, t.y., po kokių 1975, yra neretai įrašytos iš tokiu pat dažniu, kaip ir kompaktai, suskaitmeninto įrašo, todėl nei aukštų dažnumų, nei priekinių frontų neturi. Visa laimė, kad iki tol būdavo naudojami analoginiai įrašymo prietaisai, o praėjus gan neilgam laikui, profesionali įranga ėmė naudoti aukštesnio dažnio ADC.
Prisijungti
Registruotis
DUK
Ieškoti
