Aš daugiau apie kūno grožį dabar.
Nesutikčiau su aukščiau išsakyta nuomone dėl to, kad nepriklausome nuo gamtos ir kad kiti (grožio) suvokimo standartai. Gal tik vaikantis mados atsiranda skirtumai?Ypač, jei domėn imsime meno kūriniais išreikštą kūno grožį. Grožis praeina tam tikrą evoliuciją-tolygiai susijusį su gamta:
1.Rytas, diena, vakaras, naktis.
2.Medžių, gėlių evoliucija nuo sėklos iki sėklos.
3.Vaiko, jaunuolio, suaugusio ir seno žmogaus akys..t.t.
Svarbiausia, kad tai nepažeidžiama taisyklė, nei vienas etapas negali paskubėti ar atsilikti, ir kiekvienas turi kažką savo kitokio .
Kas kita- tobulumo suvokimas ir perteikimas.Tobulumas, kaip taisyklė pirmiausia pereina per dailininko akį.Kaip jis jį suvokia ar nori parodyti. Menininkui didelė atsakomybė- tobulą kūno grožį pamatyt ir objekte, kurį ketina sukurt, gali ir sudarkyti..Du dailininkai tą patį objektą perteiks visiškai skirtingai. Kaip ir to paties meno kūrinio grožį du žiūrovai- suvoks ir vertins irgi skirtingai. Manyčiau, kad tai priklauso nuo harmonijos tarp kūno ir sielos suvokimo ir gebėjimo tai įžvelgti pateikiant ir vidinės sielos harmonijos priimant kūrinį.. Vienas be kito neegzistuoja.

Taip,asha,menui butina harmonija .Is to ir darau isvada,kad menininko pareiga yra atskleisti mus supanti pasauli,iskaitant tai,kas gera ir grazu,kaip ir tai,kas bloga ir siaubinga.
Galbut toks ir yra grozio paradoksas:kartais jis mums atima zada,o kartais-siurpina?!..

Žinoma, bent taip esu įsitikinus, kad vien tik “gražus” menas labai greitai nusibostų ir taptume labai siaurais žmonėmis , nes kiekvienas suvokiame, kad pasaulis, kaip meno atspindys, toks nėra- tarsi supakuotas į kinietiškų spalvų popieriuką saldainis.Pritrūktume realybės, svajonės, pasišlykštėjimo, nuostabos, žavesio,..(platesnio spektro) jausmų.Ir siaubas turi savito grožio, baisumų ar nusipelnęs vertinimo , kitaip ir nepažintume jo. Juk, kaip žinia, menas turėtų veikti jausmus. Kuo žmoguje daugiau vidinės harmonijos, tuo labiau jis pasirengęs priimti kuo daugiau - ir tame skaičiuje lygia dalimi :”negražių” meno kūrinių..Ir vertinti- čia gražu, čia gražiau, šitas- sukrečia, o šitą galima atmesti kaip meno kūrinį.Jei yra išankstinis nusistatymas kuriam kūrėjui, meno kūriniui net nevertinus, matyt viduje ten bus kažkas užsikimšę, kad neleidžia pirma perfiltruoti,pažinti, o paskui vertinti grožį .
Lyginkimės su gamta- kodėl jai reikia ir sausros, ir ramių vakarų, ir šėlstančios stichijos?Kodėl mums, žmonėms,jos sudedamai daliai, reikia karų, fantazijų, abstrakcijų , pastovumo, brolžudystės, realybės, meilės, sekso, tų pačių rasotų rytų ir juodos nakties - ir kodėl tai neturėtų būti tiek grožio, tiek siaubo atspindžiai mene, padedant kūrėjui ?Manau, kad viskas čia vietoje..Menas ir grožis galingas, tai nenuvalkiota- jis , išlaisvinus mintį, gali gaivinti, gali ir pritrenkti .