Žinoma, bent taip esu įsitikinus, kad vien tik “gražus” menas labai greitai nusibostų ir taptume labai siaurais žmonėmis , nes kiekvienas suvokiame, kad pasaulis, kaip meno atspindys, toks nėra- tarsi supakuotas į kinietiškų spalvų popieriuką saldainis.Pritrūktume realybės, svajonės, pasišlykštėjimo, nuostabos, žavesio,..(platesnio spektro) jausmų.Ir siaubas turi savito grožio, baisumų ar nusipelnęs vertinimo , kitaip ir nepažintume jo. Juk, kaip žinia, menas turėtų veikti jausmus. Kuo žmoguje daugiau vidinės harmonijos, tuo labiau jis pasirengęs priimti kuo daugiau - ir tame skaičiuje lygia dalimi :”negražių” meno kūrinių..Ir vertinti- čia gražu, čia gražiau, šitas- sukrečia, o šitą galima atmesti kaip meno kūrinį.Jei yra išankstinis nusistatymas kuriam kūrėjui, meno kūriniui net nevertinus, matyt viduje ten bus kažkas užsikimšę, kad neleidžia pirma perfiltruoti,pažinti, o paskui vertinti grožį .
Lyginkimės su gamta- kodėl jai reikia ir sausros, ir ramių vakarų, ir šėlstančios stichijos?Kodėl mums, žmonėms,jos sudedamai daliai, reikia karų, fantazijų, abstrakcijų , pastovumo, brolžudystės, realybės, meilės, sekso, tų pačių rasotų rytų ir juodos nakties - ir kodėl tai neturėtų būti tiek grožio, tiek siaubo atspindžiai mene, padedant kūrėjui ?Manau, kad viskas čia vietoje..Menas ir grožis galingas, tai nenuvalkiota- jis , išlaisvinus mintį, gali gaivinti, gali ir pritrenkti .