Ta proga..

MOČIUTĖ

Ji kas rytmetį kėlė iš miego,
Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt.
Kaip ratelis ji sukosi, bėgo
Tekina iki kapo duobės.

Mes jai glostome veidus raukšlėtus,
Prašom: - Pasaką ilgą pasek!
Seka, seka močiutė iš lėto,
Seka pasakas ilgas, baisias.

Matom milžinus, kirviais ginkluotus,
Kertant priešus - lyg malkas sausas.
Matom - ragana skrenda ant šluotos,
Kaip kometa -į velnio dausas.

- Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip,
- Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu!
Nuolaidžiai aimanuoja močiutė -
Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.

- Po rugius lando šunes pasiutę: -
- Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit!
- Tu. nebraidžiok po rasą basutė!
- Kas iškapstė man pasėlio lyses?

- Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, -
- Įsitrauks jus žalioji varlė! -
Mat, be galo mes mėgom prie kūdros
Ant pilvų atsigulę gulėt.

Kartą rytmetį, vos tik nubudus,
Prie lovelės stovėjo mama, -
Glamonėjo ir glostė abudu,
Kažko veidą šalin sukdama.

Kas tau, mama, ar uodas įgylė?
Ko trini skarele sau akis?
Kur močiutė? Kodėl jinai tyli?
Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk!

Oi, nutvers dabar raganos ražas!
Oi, baisu - devyngalvis praris!
Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus
Į klabenamas vėjo duris.

1944.V.