Setai, visą krūvą - neįdomu, o įdomu - po vieną, pasimėgaujant ir pasikomentuojant

Rankraštis

Jo, čia gera nuotrauka, Salomėjos Nėries originalai


KELEIVIS

Į tolumas vieškelis bėga -
Pasiilgusių laimės ir turtų
Išklydo juom daugel sermėgų ..
Keleivi pavargęs, iš kur tu?

Tau gluosniai prie kelio sustojo,
Beržai susirūpinę ošia:
Ką parneši broliam artojam?
Kuo savą kampelį papuoši?

Ištyso šešėlių juodumas: -
Tai vakaras grįžta į sodžių -
Tu gimtojo kamino dūmus
Užuodi, pažįsti be žodžių.

Ir nori, kad butų tau linksma,
Ir nori su volunge krykšti - -
Sumindyta smilga nulinksta -
O kurgi tu, džiaugsme pernykšti?

Štai bąla raudonos pašvaistės -
Įkaitusią žemę pagirdys
Naktužė. O tau kas palaistys
Dulkėtą nuvytusią širdį?

1936.III.4.

Graži dovana S.Nėriai, lapkričio 17-ajai..

„Negaliu padaryt iš savęs realistės, romantikė ir mirsiu", - rašė Nėris 1935 m.

*
Kaip šypsanti viešnia išeisiu, kaip šokėja _
Per vystančius laukus _ žiogelio lydima
Aš nieko neėmiau _ už viską sumokėjau
Širdies krauju _ nemirštama daina.

*
Kas gi pasaulis?
-Tik kibirkštėlė...
kas mano gyvenimas?
-Tik valandėlė...


*

O čia - nuostabi daina..
Primena šiek tiek rusiškąji "Жди меня, и я вернусь, только очень жди.."/K.Simonovo eiles/


Lietuvių liaudies dainos - Grįšiu

ž.: S.Nėris



Nemune ledai išplauks,
Obelys pabals.
Parymok, manęs palauk
Prie baltos obels.

Parugėm gelsvom basa
Vasara prabėgs.
Mėnesienoje rasa
Ašara žibės.

Bus ruduo. Atjos šiaurys,
Obelys pagels.
Lauk manęs pavakary
Vėtroj prie obels.

Šaltis išrašys languos
Tulpes, ramunes.
Negyvuos žiemos speiguos
Tujen lauk manęs.

Jei dar myli, jei brangus,
Jei manim tiki,-
Šaltas apkasas man bus
Tėviškė jauki.

Ir tu būsi taip arti,
Jausiu prie šalies.
Ir aplenks mane mirtis,
Ir kulka nelies.

Tu žiedelio nenumauk,
Nenukirpk kasų,
Ilgai laukus, dar palauk,
Grįšiu iš tiesų.

Vėliavas nuleistas neš -
Žuvusį minės.
Netikėki...grįšiu aš,
Grįšiu, lauk manęs.

Akmenys paplentėm kauks,
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada.

O kur Legendinė "Senelės pasaka" ...Dabartiniai mažiai kažin ar iš vis tokią pasaką žino

Senelės pasaka

Apšerkšniję mūsų žiemos –
balta balta, kur dairais.
Ilgas pasakas mažiesiems seka
pirkioj vakarais.

Apie klaidžią sniego pūgą,
saulės nukirptas kasas,
apie žąsiną moliūgą,
kurs išskrido į dausas.

Apie vilką, baltą mešką,
burtus, išdaigas velnių,
apie vandenis, kur teška
iš sidabro šulinių.

Apie trečią brolį Joną –
koks jis raitelis puikus,
apie Eglę – žalčio žmoną,
medžiais paverstus vaikus.

Kaip našlaitė nusiminus
grįžo tuščiomis atgal...
Brenda pušys per pusnynus
ir išbris niekaip negal.

Pusnynuos nykštukai miega,
aukso žuvys po ledu.
Bėga ragana per sniegą,
nepalikdama pėdų.

Našlaitėlė gero būdo,
o jos pamotė pikta...
Bet senelė užusnūdo
ir jos pasaka baigta

Vienas įdomesnių eilėraščių iš Paryžiaus laikotarpio..
Kažkuo man primena Anderseno pasaką "Mergaitė ir degtukai"..
Ryškiai vystosi veiksmas nuo prašymo, maldavimo iki nevilties riksmo..

Dvi dešimti sū

Ruduo Paryžiuj - šlapia -
Bulvaruose šviesu -
„Štai, gėlės! Gražios! Kvepia!
Tik dvi dešimti sū!

Čia baltos, čia raudonos -
Taip mėgiamos visų -
Nevalgiau šiandie .. . Ponai!
Tik dvi dešimti sū!“

Šalti lašai sruvena
Nuo sulytų kasų - ,
„Oi, pirkit, ponai mano,
Tik dvi dešimti sū!

Palauk! .. nors tu, bent vienas
Neužsikimšk ausų!
Stimpu čia visą dieną
Už dvidešimtį sū -

Nuvargę stingsta pirštai
Ir akyse tamsu - -
Gyvenime! Aš mirštu,
Dėl dvidešimties sū!“

1937.I.14.

Man nuo jos komunzimu smyrda.Gėda.

Nu, varymui ant jos yra kita tema Bet šiaip ar taip, ji buvo nepaprastai talentinga poetė, taigi, verta ir įvertinimo.