Ta proga..
MOČIUTĖ
Ji kas rytmetį kėlė iš miego, Mokė vaikščioti, melstis, kalbėt. Kaip ratelis ji sukosi, bėgo Tekina iki kapo duobės.
Mes jai glostome veidus raukšlėtus, Prašom: - Pasaką ilgą pasek! Seka, seka močiutė iš lėto, Seka pasakas ilgas, baisias.
Matom milžinus, kirviais ginkluotus, Kertant priešus - lyg malkas sausas. Matom - ragana skrenda ant šluotos, Kaip kometa -į velnio dausas.
- Tai dėl jūs, dykaduoniai, švenčiu taip, - Tai dėl jūsų nuo darbo gaištu! Nuolaidžiai aimanuoja močiutė - Gyvas kodeksas dėsnių griežtų.
- Po rugius lando šunes pasiutę: - - Į rugius, vaikai, šiukštu, nelįskit! - Tu. nebraidžiok po rasą basutė! - Kas iškapstė man pasėlio lyses?
- Vaikai, vaikai! Neklausot, negudrūs, - - Įsitrauks jus žalioji varlė! - Mat, be galo mes mėgom prie kūdros Ant pilvų atsigulę gulėt.
Kartą rytmetį, vos tik nubudus, Prie lovelės stovėjo mama, - Glamonėjo ir glostė abudu, Kažko veidą šalin sukdama.
Kas tau, mama, ar uodas įgylė? Ko trini skarele sau akis? Kur močiutė? Kodėl jinai tyli? Kur močiutė? Ko tyli? - Sakyk!
Oi, nutvers dabar raganos ražas! Oi, baisu - devyngalvis praris! Ji nuvaikščiotas kojas atgręžus Į klabenamas vėjo duris.
1944.V.
|