Ištrauka iš nuostabios poemos "Eglė žalčių karalienė".. Visa poema graži,ne tas žodis, bet man gražiausia šita ištrauka. Ji yra ir dainuojama.
KUR NAMUČIAI NAMAI
Paskubėk, Eglužėl, Tu vaikais vedina, - Niauriai merkiasi vėl Devintoji diena.
Bėga žalčio vaikai, Pasiilgę namų, - Svetimi čia takai Tarp žmonių svetimų.
Debesys nerangus, - Po juo saulė žemai. O tėveli brangus! O namučiai namai!
Ūžia jūra smarkyn, - Gaudžia vėtros aidai. Debesys vis artyn – Dengia dangų juodai.
Blyksi žaibas trankąs. – Pyksta jūra. Gūdu. Eglė tiesia rankas, - Šaukia žaltį vardu:
- Žilvine, Žilvinėl, Jau saulelė žemai. – Žilvine, Žilvinėl, - Kur namučiai namai?
Jei tu gyvas – atplauk Balta pieno puta. Jei negyvas – atplauk Juoda kraujo puta!
Be baigos atvangos Dunda jūra gili. Ir banga už bangos Atskuba iš toli.
Baltaskarių bangų Vainiku apsupta, Atliūliuoja... Baugu! Juoda kraujo puta.
Ne vėjinga nakčia Lūžo nendrė žalia – Laužė Eglę kančia, Sielvartinga dalia.
- Kas nužudė? Kuris? Žilvinėli brangus? Te jį žemė praris! Te užgriūn jį dangus!
Kas iš jūs keturių Laužėt žodį? Skaudu! Ką vadinti turiu Išdaviko vardu?
Prie jos kojų slidžiai Prisiglaudus staiga, Sušlamėjo gūdžiai Kruvinoji banga:
- Saulei tekant anksti, Mūs dukrelės žinia – Dalgiais broliai pikti Užkapojo mane.
Sudejavo. Ir vėl Atgalios ėmė plaukt -- Žilvine, Žilvinėl! Dar sustoki, palauk!
Eglė šaukia kaip gal, Kad sugrįžtų jisai. Bangos rieda atgal Ir išnyksta visai.
Trys žaltienės sūnai Žvelgia rūsčiai, stačiai, O dukrelė... Jinai Vien kukčioja karčiai.
Keikia prakeiksmu ją Motinėlė tikra: - Būk prakeikta!.. Deja! Išdavikė dukra!
Virski drebule tu! – Visais lapais drebėk! Paukštis joks nenutūps Prie tavęs, nečiulbės.
Tešukuos, tegu raus Vėtra plaukus piktai! Tegu lietūs išpraus Tau veidelį baltai!
Nusileido naktis Ant laukų ir kaimų – Kas gi mus pasitiks? – Be namų, be namų...
Jau naktelė tamsi – Šen bei ten žiburys -- Namuose jau visi Užsisklendę duris.
Trobelytė menka Ir ugnelė skaidri -- Atiduotum kažką! – Kam tu jos neturi?
Ūžkit, vėtros, smagiau! Barkit, guoskite mus! Mes negrįšim daugiau Niekados į namus!
Jums nelemta, sūnai, Augt berneliais dailiais! Jus užkeikiu nūnai: - Virskit medžiais žaliais!
Ąžuolas šiuos laukuos Bus miškų pažiba. Uosis oš. Ir kukuos Gegužėlė raiba.
Ir Berželis...Prie jo Liemenėlio dailaus Mergužėlė rymos, Kai bernužio ji lauks.
O pačiam vidury, Užsiskleidus skara, Aš – eglelė niūri – Seno žvejo dukra.
Ir vienodai tamsi Vasarėlė žiema – Mėlynam liūdesy Rymosiu laukdama.
Man prie šono linguos Čia sūnai milžinai -- Priešais jūra banguos Amžinai, amžinai----
|